Nuo pat vaikystės labai domiuosi sportu. Žinoma, šis mano komentaras bus ne apie sportą, bet remiantis kai kuriais jo skaičiais galima padaryti išvadą, kaip į sportininkų amžių buvo žiūrima prieš keturis ar tris dešimtmečius ir dabar. Be abejo, jeigu jau domiuosi sportu, turbūt nieko nenustebinsiu, kad labiausiai mane žavi jo didenybė sporto karalius futbolas. Mano gyvenimas nuo vienuolikos metų amžiaus suskirstytas Pasaulio ir Europos futbolo čempionatų kadencijomis. Taip pat patinka krepšinis, ledo ritulys, rankinis, tinklinis. Domėdamasis sportu ne vieną dešimtmetį jau seniai atkreipiau dėmesį, kad prieš tris ar keturis dešimtmečius sportininkai žymiai anksčiau baigdavo savo karjerą. Koks nors krepšininkas buvusiame Sovietų Sąjungos krepšinio čempionate, sulaukęs dvidešimt aštuonerių, buvo laikomas jau patyrusiu, o trisdešimtmetis – veteranu ir neretai baigdavo savo karjerą. Dabar įvairiose sporto šakose neretas sportininkas būdamas dvidešimt aštuonerių sulaukia savo šlovės viršūnės, o stuktelėjus trisdešimtmečiui yra savo meistriškumo apogėjuje. Paimkime, kad ir šiuo metu geriausius pasaulio futbolininkus argentinietį Lionelį Mesį ir portugalą Cristiano Ronaldo. Trisdešimties jie buvo tikrai savo meistriškumo viršūnėje ir net negalvojo apie karjeros pabaigą. Esu Italijos Turino „Juventus“ klubo fanas, kuriame dabar rungtyniauja portugalas C. Ronaldo. Jam šiemet sukaks trisdešimt penkeri, o jis laksto po aikštę taip žvaliai ir entuziastingai lyg koks šelmis jaunuolis.
Panašiai šiais laikais vertinamas ir amžius. Sovietmečiu šešiasdešimtmetį darbo kolektyvas išlydėdavo į pensiją vos ne iš karto numirti. Dabar šešiasdešimtmečiai laikosi visai gerai, gyvena aktyvų gyvenimą ir neretas pasikinkęs naują „Ferrari“ vežiojasi kokią žavią dvidešimtmetę ar kiek vyresnę mergužėlę. Tad šiais laikais šešiasdešimtmetį galima laikyti antruoju keturiasdešimtmečiu. O ką jau kalbėti apie penkiasdešimtmetį – tai antras trisdešimtmetis. Iš tikrųjų amžiaus riba pasistūmėjo todėl, kad vis geriau gyvename, gauname kokybiškesnes medicinos paslaugas, poilsiaujame ne tik savo pajūryje, bet ir užsienyje. Išėjęs į pensiją neretas vyras ar moteris vis dar gyvena aktyviai ir jaučiasi visiškai pilnaverčiais visuomenės nariais. Aktyvus gyvenimas lemia net septynerius su puse metų ilgesnį gyvenimą. Be to, vyresnio amžiaus žmonės ir pensininkai dažnai jaučia žymiai didesnę satisfakciją mėgaudamiesi gyvenimo malonumais.
Statistika byloja, kad per artimiausius penkerius metus iš darbo rinkos pasitrauks ir į pensiją išeis beveik du šimtai tūkstančių žmonių. Gi jaunimo darbo rinkoje per tiek laiko atsiras dvigubai mažiau. Be to, kasmet Lietuvoje miršta dešimt tūkstančių žmonių daugiau nei gimsta. Prieš trisdešimt metų pensininkai sudarė dešimtadalį visuomenės, dabar pensininkai jau sudaro net penktadalį Lietuvos visuomenės. 41 procentas ieškančių darbo šiuo metu yra vyresni kaip penkiasdešimties metų. Ne paslaptis, kad Lietuvoje vyresnio amžiaus žmogui ar pensininkui sunku įsidarbinti, nes vyrauja išankstinės, dažniausiai neteisingos, darbdavių nuostatos, kad vyresnio amžiaus žmogus ar pensininkas nepajėgs dirbti kokio nors darbo ir tinkamai nesusitvarkys su užduotimis. Taip gali būti, jeigu teks dirbti greitos reakcijos ar didelės fizinės jėgos reikalaujančius darbus, bet daug tokių darbų, kur praverstų vyresnių žmonių ir pensininkų per ilgus metus įgyta gyvenimiška ir darbinė patirtis, nes tokie darbuotojai daug ką žino ir moka geriau už jaunimą.
Šiuo metu pensininkai sudaro tik šešis procentus dirbančiųjų Lietuvoje, kai darbo rinkoje trūksta net šimto tūkstančių darbuotojų. Tad galima daryti neabejotiną išvadą, kad kuo toliau, tuo labiau Lietuvoje didės dirbančiųjų pensininkų skaičius. Laikai pasikeitė, o su jais kartu ir Lietuvos gyventojų struktūra pagal amžių, tad atsakingos valstybės institucijos turi padaryti viską, kas nuo jų priklauso, kad išspręstų didelį darbuotojų trūkumą. Vienas iš rezervų sumažinti pastarąjį faktorių yra sėkminga pensininkų integracija į darbo rinką.
Tai pensininkams padėtų ilgiau būti reikalingiems ir ne vienišiems bei paliktiems likimo valiai. Kai tokie žmonės jaučiasi kam nors reikalingi, tai suteikia jų gyvenimui dar didesnę prasmę, o tai atitolina ligas ir senatvę ir pailgina gyvenimo trukmę.