Geležinės princesės karalystėje – puota maro metu

(Drakonas mirė. Tegyvuoja drakonas!)

DŽ redakcijos nuomonė
Tobulai valdomoje princesės Lazdų karalystėje įvyko nenušauto jaučio dalybos. Baigiantis septintam karalystės valdymo mėnesiui, iždas išsipūtė kaip šunvotė ir reikalavo skubaus pinigų nuleidimo. Ir visai nesvarbu, kad valstiečių algos šioje karalystėje vienos iš mažiausių valstybėje, nesvarbu, kad dėl pinigų stygiaus uždaromi knygų ir kultūringo poilsio namai, stabdomi projektai ir taupoma metraštininkų sąskaita, aiškiai juos skirstant į Juoduosius ir Baltuosius.
Toje karalystėje, kur princesė nepripažįsta kritikos ir baudžia visus, kitaip mąstančius, bei nesugeba pabėgti nuo savo valstietiškų šaknų, staiga nuspręsta dvariškiams padalyti valstiečių varganu darbu į iždą suneštus pinigus. Bet kaip teisingai padalinti pinigus demokratinėje monarchijoje?
Žinoma, didžiausią auksinų maišelį princesė įteikė Pirmajai freilinai – net 3000 auksinų, nors ji jau tokį patį pinigais prikištą kapšelį buvo gavusi visai neseniai, kai šventė jubiliejų. Ką ir pasakysi, dosnu – per pusmetį 6000 auksinų. Gyvenk ir žvenk. Sako, kad tokios malonės Pirmoji freilina nusipelnė už tai, kad išvaikė iš rūmų pusę dvariškių. Juk princesei geriau mažiau dvariškių, bet žemiau besilankstančių.
Neliko be dėmesio ir kita princesės freilina. Nors ji sugebėjo nujoti karalystei naudingą reikaliuką, princesė jai nepagailėjo nemažo kapšo pinigėlių.
Dosniai buvo apdovanotas iki žemės princesei besilankstantis vyriausiasis teisės žinovas. Jis gavo ne tik sočiai auksinų, bet dar ir mažesnį pareigų krūvį, nes princesė pasamdė teisės reikalams spręsti juridikos žinovę iš kitos karalystės. O gal tai reiškia, kad princesė darys daug abejotinų sprendimų, kuriems teismuose apginti reiks didelių pajėgų?
Neblogai buvo apdovanota ir princesės kambarinė-kabinetinė, nešiojanti dovanų maišelius ir nieko rimto neveikianti.
Nebuvo pamirštas ir princesės karietų važnyčiotojas, gavęs kelis šimtus auksinų, pamylėtas ir karalystę svečiams aprodantis liokajus bei našlaičių prieglaudos vyriausiasis tėvulis. Nors nuo pastarojo širdingos globos jau pabėgo ne vienas našlaitis, bet visada nuolankiai našlaičių tėvulio nulenkta galva ir klaustuko formos nuolankumas princesei davė savo rezultatų – pinigėliai tėvulio kišenėje. Karalystės pikti liežuvautojai kalba, kad tėvulis už gautus variokus pirks riebaus tepalo, kad dar geriau slystų į princesės gerovę.
Po keletą skatikų gavo ir karalystės kapinių prižiūrėtojai bei duobkasiai, su vietiniais hamletais kasdien diskutuojantys apie būties slėpinius ir supuvusią karalystę. Žinoma, tie pinigėliai jiems buvo duoti su sąlyga, kad niekada į kapines medžių kirsti neatkeliaus padauginę midaus surogato.
Tačiau buvo daug dvariškių, kuriems princesė nebuvo tokia dosni. Kai kas visai nieko negavo, taip ir nesupratę, kuo neįtiko princesei, o kai kas gavo vos dviejų žąsų vertės pinigėlį.
Vyriausioji karalystės klipatų prižiūrėtoja pinigėlių iš princesės negavo. Ji tyliai supyko ir nusprendė savo pavaldinių pinigėliais irgi nepradžiuginti.
Be kapšelio su variokais liko ir karalystės daktaras. Sunku pasakyti, kodėl princesė jo nepradžiugino. Gal dėl to, kad šis labai mėgsta pasimėgauti midumi?
Princesė dalino auksinus. Bet ne jos pačios ar dvariškių uždirbtus. Savo aplinkai dalijo valstiečių ir amatininkų suneštus pinigėlius. Dalijo taip, kaip norėjo. Nors karalystėje – skurdas, nedarbas, tamsuma ir visuotinis išsilakstymas, princesė nusprendė, jog geriau tegul džiaugiasi saujelė, o kiti tegul vargsta ir liūdi, nes nenusipelnė princesės dėmesio. Puota maro metu?
O gal iš tikro būtų buvę geriau, jei princesė vietoj valstiečių uždirbtų pinigų pasidalijimo būtų visiems surengusi smagų balių? Tada visi būtų pasijutę lygūs ir vienodai apdovanoti?
Pikti liežuviai plaka, kad princesė yra visai ne princesė, o paprasta sodietė su princesės ambicijomis ir kaprizais. Tyliai kalbama, kad bus bandoma tai patikrinti – ruošiami patalai su žirniu po jais.
Bet gal ne dabar, gal po trejų metų.
O dabar, Baltasis metraštininke, gavai iš princesės maišelį auksinių, ruošk odes ir panegirikas Geležinei princesei ne mažiau kaip po dvi vienoje jaučio odoje. O jūs, karalystės gyventojai, skaitykite ir mylėkite princesę, nes ji laikosi stebuklingo principo: „Drakonas mirė. Tegyvuoja drakonas!“.

P. S. Tiesa, apie tokį kreivą auksinų dalijimą negalėjo nutylėti net ir dešinioji princesės ranka, uoliai tarnaujanti Baltojo metraštininko draugijoje. Ji persirengė vyru ir jaučio odoje šalia liaupsių princesei išpoškino visą skaudžią tiesą apie pinigų dalybas.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /