Aidas Kelionis
Gerai neprisimenu, kada per namuose esantį spalvotą televizorių pradėjau žiūrėti, kaip rungtyniauja Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai, bet galėjau būti devynerių ar dešimties metų amžiaus, nes prisimenu, kad tuo metu „Žalgirio“ komandoje žaidė Vytautas Dirmeikis, kuris paskutinį savo sezoną šioje komandoje sužaidė 1981 metais. Tuo metu žalgiriečiai rungtyniavo pirmoje Sovietų Sąjungos futbolo lygoje. 1982 metais „Žalgiris“ laimėjo pirmąją Sovietų Sąjungos futbolo lygą ir iškopė į aukščiausiąją lygą.
Tad kai Vilniaus „Žalgiris“ 1983 metų pavasarį debiutavo aukščiausioje Sovietų Sąjungos futbolo lygoje, man buvo dvylika metų, ir tuo metu tapau sąmoningu, ištikimu ir aistringu vilniečių futbolo klubo sirgaliumi. Nepraleisdavau nei vienerių rungtynių transliacijos iš Vilniaus centrinio „Žalgirio“ stadiono, o kai kurias transliacijas iš kitų SSSR miestų, kai nerodydavo per televizorių, tekdavo klausyti per radiją. Tuo metu jau prenumeravau lietuvišką laikraštį „Sportas“, rusišką „Sovietskyj sport“ ir savaitraštį „Fubol – chokej“.
1983 metų Sovietų Sąjungos čempionatą Vilniaus „Žalgiris“ pradėjo gana atsargiai: pirmas dvejas rungtynes žaidė išvykoje su Taškento „Pachtakoru“ ir Leningrado „Zenitu“, trečias Vilniuje su Tbilisio „Dinamo“. Visos jos baigėsi rezultatu 0:0. Bet ketvirtose rungtynėse Vilniuje su Baku „Neftči“ žalgiriečiai iškovojo pergalę 1:0. Buvo visko, bet po pirmojo rato žalgiriečiai atsidūrė pirmoje turnyrinės lentelės vietoje! Kaip šiandien prisimenu save tebelaikantį rankose „Sporto“ laikraštį ir tebežiūrintį į SSSR futbolo aukščiausios lygos turnyrinę lentelę po pirmojo rato. Žiūriu ir negaliu patikėti savo akimis, nes mano žalgiriečiai pirmoje vietoje! Nors pasibaigus čempionatui vilniečiai užėmė penktąją vietą, bet aukščiausios lygos debiutantams tai buvo puiki vieta!
1984 metų čempionate žalgiriečiai užėmė devintą vietą, bet šį sezoną iškovojo skambias pergales: namie 1:0 nugalėjo Kijevo „Dinamo“, du kartus rezultatu 2:1 galingąjį Maskvos „Spartaką“, Maskvos „Dinamo“ namie įveikė 1:0 ir 2:1 Maskvoje.
1985 metais „Žalgiris“ matė visko. Po vienuolikto turo vilniečiai atsidūrė paskutinėje turnyrinės lentelės vietoje. Vėliau „Žalgiris“ sužaidė 12 rungtynių be pralaimėjimų ir užėmė galutinę septintąją vietą. 1986 metais užėmė aštuntąją vietą.
1987 metų sezonas Viniaus „Žalgirio“ didžiojo triumfo metai – iškovota trečioji vieta ir pasipuošta bronzos medaliais. Tais metais storame sąsiuvinyje surašydavau kiekvieno SSSR futbolo pirmenybių turo rezultatus, o šalia „Žalgirio“ rungtynių būdavo užrašomi įvarčių autoriai ir jų pelnymo minutės. To bronzinio sezono pagrindiniai kaltininkai buvo: treneris B. Zelkevičius, vartininkai V. Jurkus ir A. Kalinauskas, aikštės žaidėjai A. Narbekovas, V. Rasiukas, S. Jakubauskas, A. Janonis, R. Mažeikis, V. Sukristovas, S. Baranauskas, I. Pankratjevas, V. Ivanauskas, V. Buzmakovas, K. Ruzgys, A. Mackevičius. Skambiausios to sezono pergalės: Vilniuje 5:2 prieš Maskvos „Spartaką, 3:0 prieš Maskvos „CSKA“ ir 4:0 prieš Maskvos „Dinamo“.
1988 metais Viniaus „Žalgiris“ SSSR čempionate užėmė aukštą penktą vietą. 1989 metų sezonas sostinės klubui buvo paskutinis SSSR čempionate. Vėl pelnyta itin aukšta vieta – ketvirtoji. Vilniuje rezultatu 2:1 įveikti naujieji čempionai – Maskvos „Spartakas“. Savo stadione, kuris iš tikrųjų buvo jų tvirtovė su nerealiais ir fantastiškais sirgaliais, žalgiriečiai nepralaimėjo nei vienerių rungtynių: iškovojo 10 pergalių ir 5 kartus sužaidė lygiosiomis.
Nemažai rungtynių per šiuos kelis sezonus man teko matyti savo akimis Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Sesuo buvo man pasiuvusi baltai žalią kepurę, tokių pat spalvų liemenę ir numezgusi vilnonį trijų metrų ilgio baltai žalią šaliką, ant kurio vieno galo buvo raidė V, ant kito galo – Ž. Esu be galo dėkingas savo šviesaus atminimo tėčiui, kuris su savo 408 baltu „Moskvičiumi“ (registracijos numeris 45–84 LIF) nuvežė mane į Vilnių ir turėjo kantrybės su manimi stebėti Vilniaus „Žalgirio“ futbolo meistrų komandos grumtynes su varžovais iš visos plačiosios Sovietų Sąjungos miestų.