Aidas Kelionis
Savo gyvenimo kelyje kiekvienas iš mūsų sutinka tokių žmonių, kuriuos gali pavadinti mokytojais iš didžiosios raidės. Iš didesnės laiko perspektyvos imi suprasti, kad be jų tavo gyvenimas nebūtų toks prasmingas.
Gimęs porą metų gyvenau name šalia Veisiejų autobusų stoties. Kai sulaukiau poros metų, su tėvais ir seserimis išsikraustėme į trijų kambarių butą, esantį naujame dviaukščiame daugiabutyje. Dar buvau mažas, kai į mūsų namą atsikraustė mokytojo Boliaus šeima. Aš jį pradėjau vadinti Boleku – kaip vieną personažą iš kultinio socialistinės Lenkijos animacinio serialo „Bolekas ir Liolekas“. Bolius buvo rusų kalbos mokytojas, savo laiku geras lengvaatletis, vietinės futbolo komandos vartininkas. Kiek ūgtelėjęs pradėjau domėtis sportu, o mano kaimynas Bolius, kuris buvo už mane vyresnis dviem dešimtmečiais, pasakodavo apie seniau jo matytus Pasaulio ir Europos futbolo čempionatus, geriausius pasaulio futbolininkus, krepšininkus, lengvaatlečius ir kitus sportininkus. Kuo toliau, tuo dažniau jo bute žiūrėdavome įvairias sporto varžybas, dažniausiai futbolo rungtynes. Bolius labai gerai mokėdavo pasakoti anekdotus, o aš nuo mažų dienų mėgau humorą. Kiek ūgtelėjęs mokykloje pradėjau lankyti orientacinį būrelį, kuriam vadovavo mano kaimynas Bolius. Jis man padėjo, kai susidomėjęs lengvąja atletika pradėjau šokinėti į tolį ir bėgti sprinto distancijas.
1985-ųjų pavasarį sutikau kitą savo Mokytoją. Tai buvo itin garsus ir žymus krepšinio treneris Algis Gedminas. Tuomet apsigyvenęs Druskininkuose jis pradėjo treniruoti Vieciūnų „Drobės“ vyrų krepšinio komandą. Važinėdamas po Dzūkijos mokyklas rinko jaunuolius ir kvietė lankyti krepšinio treniruotes Vieciūnuose. Pradėjau treniruotis pas šį trenerį, ir tik gerokai vėliau suvokiau, kaip man pasisekė, kad krepšinio paslapčių teko mokytis iš vieno geriausių Lietuvos krepšinio istorijoje trenerių. Bet kurioje sporto šakoje svarbiausia yra pagrindai. Tad A. Gedminas kantriai ir su neišsenkančia energija dirbo su kiekvienu jaunuoju krepšininku. Dar ir dabar dažnai prisimenu, kaip jis mane ilgas valandas ir dienas mokė to, kas krepšinyje svarbiausia – metimo technikos. Gavus tokius pagrindus paskui teliko daug ir nenuilstant dirbti, ir metimas tapo mano itin stipria žaidimo puse. A. Gedminas atvykdavo į treniruotes visuomet švariai nusiskutęs, pasikvėpinęs, plaukus nusikirpęs savo firminiu ežiuku, su be jokių priekaištų tvarkingu sportiniu treningu, o kas svarbiausia, buvo labai šmaikštus ir niekada neieškodavo žodžio kišenėje.
Trečiuoju mano Mokytoju tapo Veisiejų gydytojas Jaunius Augustinas. Mano šviesaus atminimo tėtė buvo užkietėjęs skaitytojas. Mūsų namuose buvo gausi biblioteka, kurią pirkdama knygas vis papildydavo mama. Tėtis dirbo greitosios medicinos pagalbos vairuotoju ir dažnai knygas skolindavosi iš gydytojo J. Augustino. Iš pradžių susidraugavau su šio gydytojo posūniais ir gana dažnai lankydavausi gydytojo Jauniaus namuose. Visuomet susižavėjęs apžiūrinėdavau jo milžinišką, visą butą užimančią biblioteką. Gydytojas man parodydavo įdomiausias laikraščių ir žurnalų iškarpas, kurias jis kruopščiai rinkdavo. Taip pat savo autorystės karikatūras. Jis buvo puikus dailininkas, o jo karikatūras savo laiku spausdindavo humoro žurnalas „Šluota“. Vėliau, kai gydytojas J. Augustinas jau gyveno vienas, vis užbėgdavau pas jį pasišnekėti ir paklausyti jo didelės gyvenimiškos patirties ir išminties, kuria jis mielai dalinosi. Gydytojas pasižymėjo išskirtiniu humoro jausmu ir dar man neregėta erudicija. Iki šiol kaip didžiausią relikviją saugau Jauniaus pieštą mano karikatūrą. Sovietmečiu man ypač imponavo J. Augustino prenumeruojamų laikraščių ir žurnalų kiekis. Jis prenumeruodavo ne tik beveik visus lietuviškus laikraščius, bet ir didžiausią krūvą laikraščių ir žurnalų rusų kalba. Neretai užbėgęs pas gydytoją, kai šis dar būdavo neparėjęs iš darbo, milžinišką krūvą spaudos rasdavau padėtą ant kilimėlio prie jo buto durų.
Dabar gydytojas su žmona gyvena Druskininkuose. Kartais nuvažiuoju jo aplankyti, bet turiu prisipažinti, kad gerokai rečiau nei turėčiau. Tai nevykusiai stengiuosi kompensuoti pokalbiais telefonu. Treneris ir Mokytojas A. Gedminas jau senokai iškeliavęs į kitą pasaulį, bet aš jį dažnai prisimenu, ir jis bus gyvas mano prisiminimuose tol, kol būsiu gyvas aš. Visa laimė, kad Mokytojas Bolius gyvena mano kaimynystėje. Dabar užeinu pas jį itin retai: žymiai rečiau nei turėčiau ir privalėčiau. Didieji mūsų gyvenimo Mokytojai – be jų viskas būtų kitaip. Be jų mes nebūtume mes…