Aidas Kelionis
Vaikščiodamas po gimtąjį miestelį vis prisimenu buvusius pastatus ir mielas vietas, kuriose lankydavausi prieš daugiau nei trisdešimt metų būdamas vaikas ar paauglys. Iš jų telikę pastatai, kuriuose nieko nėra arba įsikūrusios kitos įstaigos ar įmonės. Bet atsidūrus šalia jų prisiminimai užplūsta nelyg stipri upės srovė ir joje pasineriu iki kaklo.
Nuo mažens itin pamėgau lankytis Veisiejų kino teatre, kuris buvo įsikūręs prie pat Ančios ežero, šalia miestelio parko. Eidavom vakarais ten kartu su tėčiu, o kiek ūgtelėjęs traukdavau ten vienas. Kino salėje buvo penkiolika eilių, o kiekvienoje iš jų po dvylika vietų. Nuo vienuoliktos eilės buvo pakilimas, tad ši eilė būdavo laikoma pačia geriausia ir patogiausia norint mėgautis kino filmais. Joje paprastai sėdėdavo miestelio grietinėlė. Aš pamėgau dvyliktos eilės dvyliktą vietą, nes iš jos stebėdavau ne tik kino filmus, bet ir tai, kas vyksta salėje. Įdomu būdavo sekti salės reakciją į įvairius kino filmo epizodus. Žiūrėdavau į iš salės galinės sienos angų skleidžiamą kino projektorių šviesą, kuri ekrane virsdavo vaizdu. Prieš kiekvieną filmą būdavo rodomas žurnalas, kuriame dažniausiai pasakodavo apie sovietinės liaudies pasiekimus. Jie būdavo tokie vienodi ir nuobodūs, kad daug kas į juos visai neidavo arba vėluodavo, o susėdę salėje kino žurnalo metu garsiai šnekučiuodavosi ar laidydavo taiklius sąmojus. Po kino filmo dažniausiai jau sutemus išėjęs į lauką eidavau namo mintyse vis persukdamas ką tik matyto filmo įdomiausius epizodus.
Keli žingsniai nuo kino teatro yra Veisiejų parkas. Jame man itin patikdavo prekybos paviljonas, kuris veikdavo šiltuoju metų laiku. Tuo metu dar neragavau alkoholinių gėrimų, nes buvau vaikas, tad į paviljoną su dviračiu važiuodavau pirkti sausainių ir limonado, kurį gamindavo netoli mano namų esanti limonadinė, joje prieš tai buvo kepykla, o po duonos kepimo ir vėlesnio limonado gaminimo ji virto laidojimo namais. Veisiejų parko paviljone vasarą rinkdavosi vyno, alaus ar ko nors stipresnio mėgėjai, kurie susėsdavo prie esančių staliukų ir tęsdavo ilgai trunkančias tarpusavio bendravimo sesijas. Būdavo įprasta, kad nelabai kas pirkdavo po butelį ar kelis vyno arba alaus. Dažniausiai vienas žmogus iš karto pirkdavo dėžę vyno ar alaus arba darydavo tai susimetę.
Dabar telikę paviljono pamatai, bet ši itin patogi ir ypač graži vieta prašyte prašosi jaukios kavinukės, tik iki šiol stovi tuščia. Palikę seno paviljono vietą einame keliuku pro kino teatrą ir priėję sovietmečiu buvusius kultūros namus, kurie dar anksčiau buvo škala (žydų maldos namai), dabar čia įsikūrę miestelio baptistų maldos namai. Sukame į kairę ir kiek pažingsniavę prikiūtiname grožio saloną, kuriame sovietmečiu buvo užeiga, visų neoficialiai vadinta „Mordaboike“. Joje savo laiku itin gausiai lankydavosi mėgėjai išlenkti ko nors stipresnio. Jeigu dabar čia įsikūręs grožio salonas, kuriame gali pasigražinti tiesiogine žodžio prasme, tai sovietmečiu susirinkę mėgėjai čia gražindavosi į savo skrandžius pildami įvairius alkoholinius gėrimus, o vėliau savo fizionomijoms suteikdavo dar didesnio grožio puošdami jas kumščių smūgiais. Laikai pasikeitė, bet grožio siekimas nepavaldus laikui ir santvarkai.
Prieiname Veisiejų skverą, kuriame stovi trijų senovės išminčių ir karžygių medinės skulptūros. Sovietmečiu miesteliui vadovavusi moteris buvo praminta Tečer, o kartu su ja dirbo vyras pavarde Čekys ir sekretorė Milda. Tad kiekvienas save gerbiantis veisiejietis žino dvieilį: „Skvere stovi visi trys: Milda, Tečer ir Čekys“.
Palikę šias tris garbias personas toliau rymoti, pagrindine Veisiejų gatve kylame į kalniuką, o nusileidę nuo jo dešinėje randame kavinę „Venecija“. Sovietmečiu čia buvo miestelio pirtis. Penktadieniais į ją praustis eidavo moterys, šeštadieniais – vyrai. Tėtis su savo „Moskvičiumi“ penktadienį į pirtį veždavo mamą ir abi seseris, o šeštadienį važiuodavome dviese. Jeigu tėtis po pirties norėdavo atsigerti alaus, eidavome pėsčiomis.