DŽ redakcijos nuomonė
Praėjo penkiasdešimt dienų nuo tada, kai gyvename visai kitaip. Jau galime teigti, kad korona pakeitė mūsų gyvenimą, kai kam – negrįžtamai. Kadangi krizinėse situacijose dažnai išryškėja, kas yra kas ir kas yra ne taip, tai šios penkiasdešimt dienų atidengė didžiausius mūsų skaudulius ir neatliktus namų darbus.
Didžiausias krūvis per šią krizę teko mūsų medikams. Korona parodė, kad jie buvo labiausiai neapsaugotos profesijos atstovai. Pandemijos pradžioje medikams trūko visko – pradedant nuo vienkartinių pirštinų, apsauginių kaukių, specialiųjų kostiumų, baigiant reagentais, skirtais atlikti tyrimus. Ypač palikti ant ledo pasijuto medikai rezidentai, kurie buvo siunčiami į pirmąsias kovos su korona gretas, tačiau neturėjo elementarių apsaugos priemonių, o vienkartiniai apsaugos kostiumai buvo paverčiami daugkartiniais.
Tokios situacijos vaisius netrukome pajusti – mes tapome pirmaujančiais pagal apsikrėtusių medikų skaičių. Su šia situacija susidūrė ir Lazdijai, kai infekuotas Marijampolės ligoninės gydytojas budėjo Lazdijuose, nežinodamas apie užsikrėtimą.
Korona tapo tikru išbandymu ir rajonų gydymo įstaigoms, kaip jos sugebėjo mobilizuotis, maksimaliai išnaudoti savo galimybes. Ši situacija savivaldybių gyventojams padėjo suvokti, kokio lygio gydymo paslaugos yra teikiamos žmonėms.
Nors Lazdijų valdžia stengėsi sąžiningai vykdyti ministro Aurelijaus nurodymus, tačiau korona parodė, jog Lazdijuose pagalba nebuvo sisteminė, o kartais atrodydavo, jog viskas buvo daroma pro forma, kad gerai atrodytų ataskaitos, o ne dėl lazdijiečių gerovės.
Prisiminkime, kaip rajono merė blaškėsi dėl karščiavimo klinikos steigimo – pradžioje pasigyrė, kad tuoj klinika veiks Lazdijuose, paskui staiga nusprendė, jog rajono žmonėms teks važiuoti tikrintis į Alytų. Paskui vėl naujas sprendimas – įkurti kliniką Lazdijuose, tuberkulioze sergančių ligonių kontrolės kabinete.
Nors buvo paskelbta, kad karščiavimo klinika jau veikia Lazdijuose, viena rajone gyvenanti moteris, panorusi savo negaluojančius tėvus patikrinti dėl galimo COVID-19, buvo priversta juos vežti į Alytų, nes Lazdijai nepriėmė.
Į panašią situaciją pateko ir vienas lazdijietis, kuris pasijuto blogai ir pranešė apie tai Karštosios linijos telefonu. Nors Lazdijai jau buvo pasigyrę, kad rajone veikia mobilioji tyrimų paėmimo brigada, Karštosios linijos administratoriai negaluojantį vyriškį nukreipė į Alytų, nors tyrimą jam galėjo paimti ir Lazdijų medikai. Kodėl taip nutiko, sunku atsakyti – gal mobili brigada tuo metu jau nedirbo, gal Vilnius nežinojo, kad Lazdijai turi tokią brigadą? Faktas tas, kad, kaip ir anksčiau aprašytu atveju, žmogui reikėjo važiuoti į Alytų, nes vietoje pagalbos negavo.
Jei palyginsime situaciją kaimyninėje Druskininkų savivaldybėje, turinčioje beveik tokį patį gyventojų skaičių, tai kontrastas akivaizdus. Čia pagalbos sistema veikia kaip šveicariškas laikrodis – puiki karščiavimo klinika, ne viena mobilioji tyrimų paėmimo brigada ir jokių žmonių siuntinėjimų į Alytų ar Vilnių.
Akivaizdu, jog tokioje situacijoje daug kas priklauso nuo sveikatos priežiūros įstaigų – poliklinikos ir ligoninės vadovų, jų vadybinių sugebėjimų, kolektyvo formavimo ir mobilizavimo galimybių. Žinoma, Druskininkams galima tik pavydėti jaunų ir gabių ligoninės ir poliklinikos vadovų.
Lazdijus šioje situacijoje tenka užjausti – ligoninė kelerius metus neturi normalaus vadovo, ten ilgą laiką svarbiausia buvo ne ligoniai, stiprus ir susitelkęs personalas, bet vadovo noras bet kokia kaina išsilaikyti klibančioje savo kėdėje. Rajono vadovai tai matė, bet ilgai toleravo. Poliklinika irgi ilgą laiką neturėjo rimtos vadybos.
Turime tai, ką turime. Nugyventa ligoninė su neskalbta patalyne ir vis silpstantis lazdijiečių tikėjimas, kad Lazdijuose galima gauti visavertę medicinos pagalbą.
Karantinas tikrai pasibaigs. Būsime kitokie nei kovo viduryje. Labiau pasiilgę, labiau mylintys, labiau vertinantys tai, ką turime, ir suvokiantys, ko galime neturėti.
Penkiasdešimt dienų žmogaus gyvenime yra tik trumpa akimirka, tačiau ji gali daug ką mumyse pakeisti. Tikėkime, kad pakeis, ir į gerą.
REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /