Ūkininkas iš Lietuvos parduoda savo kepinius Kaziuko mugėje Suvalkuose. 
Lietuviška parduotuvė Suvalkuose. 
Prekybos centras „Kaufland“. 
Prekybos centras „Plaza“.
Sigitas Birgelis
Prieš 30 ir daugiau metų Suvalkuose retokai besutikdavai lietuviškai kalbančių žmonių. Rečiau, daug rečiau nei dabar, šiais koronaviruso laikais, kai nėra atvykstančių iš Lietuvos prekeivių srauto.
Kelyje į Suvalkus ir pačiame mieste kabo daugybė reklaminių užrašų lietuvių kalba. Niekas jų šiandien nenuima, nes, žinia, karantiną atšaukus, jie vėl pravers.
Net neprisimenu, kada prasidėjo tas masinis mūsų tautiečių apsipirkinėjimas Suvalkuose. Savaitgaliais, būdavo, visi, kas gyvas, urmu traukia į Lenkiją. Vieni tenkindavosi Seinų „Biedronka“, kiti nėrė tiesiai į Suvalkus, dar kiti kiek tolėliau – į Balstogę. Kaip anekdotas šiandien skamba vienos kelionių agentūros pasiūlymas, atsiųstas el. laišku, kuriame mums, gyvenantiems Punske, buvo pasiūlyta kelionė į Suvalkus apsipirkti! Mandagiai padėkojome, bet pasiūlymo nepriėmėme.
Ypač daug Lietuvos piliečių į Suvalkus suvažiuodavo per svarbias valstybines šventes. Vasario 16-ąją automobiliais (su lietuviškais valstybiniais numeriais) būdavo apstatytos visos sustojimo aikštelės, parduotuvėse ir turgavietėse skambėdavo beveik tik lietuvių kalba. Suvalkai tomis dienomis tapdavo lietuvišku miestu, daug lietuviškesniu nei prieš 100 metų, kai čia, šiame mieste, šeimininkavo Lietuvos kariuomenė, lietuvių valdžia ir administracija.
Iki karantino į Suvalkus atvykstantys mūsų tautiečiai nesivargino ieškoti mieste lietuviškumo pėdsakų. Daugeliui daug kas mažai terūpėjo, išskyrus maisto ir kitų prekių kainas. Žinoma, buvo ir kitokiais principais besivadovaujančių žmonių. Masinės lietuvių išvykos į Suvalkus pagerino žmonių namų biudžetą, bet, deja, sumažino Lietuvos iždo įplaukas.
Visai netikėtai dėl šio ekonominio turizmo Suvalkuose pradėjo augti lietuvių kalbos prestižas, teigiamai keitėsi Lietuvos ir lietuvio įvaizdis. Vietiniai lenkai susidomėjo savo kaimynais, apie kuriuos, poeto Adomo Mickevičiaus žodžiais tariant, žinojo „mažiau nei apie Kiniją“. Šituos žodžius rašytojas pavartojo „Vėlinėse“ beveik prieš 200 metų. Jie neprarado aktualumo ir šiandien. Lenkijos visuomenės žinios apie Lietuvą yra kupinos stereotipų. Statistinis lenkas yra kažką girdėjęs apie Vytautą, Žalgirio mūšį ir kryžiuočius. Beveik visi iš mokyklos laikų moka atmintinai pirmuosius „Pono Tado“ invokacijos žodžius. Ne vienas kada nors yra nusipirkęs „Švyturio“ ar „Suktinės“ butelį. Daug kam neteko susidurti su Maironio, Marcinkevičiaus ar Martinaičio pavardėmis, bet tikriausiai girdėjo apie Tomaševskį ir skriaudžiamus lenkus, o tikrai visi iki vieno žino, kad „Vilnius buvo (yra) mūsų“. Žinoma, yra Lietuvoje žmonių, kuriems Lenkija yra ir kitaip įdomi, kaip yra ir Lenkijoje lenkų, kuriems pati Lietuva patraukli. Būtina tai pastebėti.
Suvalkų rotušė. 
Bažnyčia, kurioje vyksta lietuviškos pamaldos. 
Suvalkų archyvas — vieta, kur pasirašyta Suvalkų sutartis. 
Suvalkų kultūros centras.
Karantino laikais pravartu stabtelti ir iš naujo permąstyti savo gyvenimą. Ne viskas, kas iki šiolei mums atrodė neišpasakytai svarbu, pasirodė verta mūsų triūso ir pastangų.
Atidėtų ekonominių kelionių į Suvalkus laikotarpiu įdomu pamatyti šį miestą kitoje perspektyvoje. Pavyzdžiui, pasidomėti jo vardo etimologija. Pasak žymaus lenkų kalbininko Tadeuszo Zdancewicziaus (jam pritaria ir Lietuvos kalbininkai), Suvalkų vardo šaknis yra lietuvių kalbos daiktavardis valka, reiškiantis balą, liūną, pelkę, kūdrą. Suvalkų vardo priešdėlis su– yra kilęs iš lietuvių kalbos prielinksnio su. Remiantis lenkų ir kitų kalbininkų išvadomis, galima konstatuoti, jog Suvalkai – tai vietovė prie drėgnos, „liumpsinčios vietos“ arba „prie ežerėlio“. Panašių vietovardžių esama ir Lietuvoje: tai Suvalkėliai, Suvalkynė, Suvalkų gyvenvietė (Vilkaviškio rajone). Taigi, pirmoji išvada – Suvalkus įkūrė ne Vygriuose reziduojantys kamaldulių vienuoliai, kaip daug kur rašoma, bet lietuviai, kurie šiai vietovei ir lietuvišką vardą davę. Kamalduliai lietuvių nemėgo ir buvo jų atžvilgiu priešiškai nusiteikę. Lietuviškai šios vietovės jie niekaip nebūtų pavadinę.
Suvalkai yra vidutinio dydžio miestas, maždaug du kartus didesnis už Marijampolę. Šiuo metu čia įregistruota per 70 000 gyventojų.
Štai keletas įsimintinų su Suvalkais susijusių datų.
1688 m. – pirma užuomina apie Suvalkus.
1710 m. – Suvalkuose leidžiama organizuoti turgus.
1715 m. – Suvalkams suteikiamos miesto teisės.
1816 m. – Įkuriama Augustavo vaivadija su būstine Suvalkuose.
1827 m. – Suvalkuose įregistruota 3753 gyventojai.
1866 m. – Suvalkai paskiriami Suvalkų gubernijos sostine.
1919 m. – Suvalkus užima Lietuvos kariuomenė. Miestą perima Lietuvos valdžia ir administracija. Lietuviai atiduoda Suvalkus lenkams be kautynių.
1975 m. (iki 1999 m.) – Suvalkai yra vaivadijos centras.
Viduramžiais šis kraštas buvo apgyvendintas jotvingių. Šiurpilyje (14 km nuo Suvalkų) buvo jų galinga gynybinė tvirtovė, kurią 1283 m. kryžiuočiai 9 mėnesius laikė apsupty ir paėmė tik Skomantui išdavus savo gentį. Dabar ten stūkso 3 įspūdingi narsiosios genties piliakalniai, kurių gyventojus kryžiuočiai iškeldino į Sembos pusiasalį. Po Melno taikos sutarties Suvalkų kraštas liko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje. XVI amžiuje vyko šio krašto kolonizacija. Iš šiaurės atvykdavo lietuviai, iš pietų – lenkai.
Apylinkės pradėjo lenkėti po to, kai 1667 m. į Vygrius atsikėlė vienuoliai kamalduliai. Istoriniai šaltiniai pasakoja, kad Suvalkuose dar XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje turguose buvo dažniau kalbama lietuviškai negu lenkiškai ar gudiškai.
1857 metais Varšuvos žurnalistas rašė: „Jeigu kas važiuoja į Augustavo guberniją, tai mano, kad važiuoja į Lietuvą <…>, o lietuvių kalbą išgirsi tik apie Suvalkus. Bemaž iki šio miesto tęsėsi mozūrų ir jotvingių gyvenamosios vietos. O čia, apylinkėse ir toliau į šiaurę, pakrikai gyvena lietuviai.“
Istoriniuose šaltiniuose galima rasti informacijos, kad XIX a. pabaigoje Suvalkų lietuviai bendraudavo gimtąja kalba, bet mieste ir dvare su dvarininkais kalbėdavo lenkiškai. Lenkai stengėsi primesti požiūrį, kad lietuvių kalba yra prasta, netinkama nei mokslui, nei literatūrai, nei Dievui garbinti. Lietuvių kalbos niekinimas veikė čia gyvenančių lietuvių sąmonę. Jie ėmė savo gimtosios kalbos gėdytis ir vengė viešose vietose ja kalbėti.
XX amžiaus pradžioje (1907 arba 1908 m., tiksli data nėra žinoma) Suvalkuose kurį laiką gyveno Jonas Basanavičius, kuris į Suvalkus buvo atvykęs Dūmos rinkimų reikalu. Čia jis parašė rusų valdžiai rezoliuciją, kad Suvalkų gubernija nebūtų atskirta nuo Lietuvos.
Suvalkų mokiniai per Vasario 16-ąją. 
Lietuvių kalbos pamokos Suvalkuose.
Seinuose leidžiamame „Šaltinyje“ galima aptikti informacijos apie XX a. pradžioje Suvalkuose vykusius lietuviškus renginius. Pirmasis „Lietuviškas vakaras“ šiame mieste surengtas 1907 m. „Lietuviški vakarai“ Lietuvos tautinio atgimimo laikotarpiu atliko labai svarbų vaidmenį. Jų metu buvo rodomi vaidinimai, sakomi monologai, dainuojama, šokama. „Lietuviški vakarai“ greitu laiku išpopuliarėjo visur, kur gyveno lietuviai.
Po 111 metų pertraukos, 2018 m. birželio 28 d., atkurtos Lietuvos 100-mečio proga Suvalkuose vėl įvyko „Lietuviškas vakaras“. Suvalkų kultūros centro salė buvo sausakimša. Nemažai į renginį atvykusių žmonių liko stovėti už durų.
Šiuo metu Suvalkuose veikia „Vienybės“ klubas, kasmet pasirodo dainų ansambliai, teatro ir šokių grupės.
Lietuvių švietimo tradicijos Suvalkuose gilios. Jos sietinos su Seinų gimnazijos perkėlimu į Suvalkus 1839 m. Po 1863 m. Suvalkų gimnazijoje dar vyko lietuvių kalbos pamokos. Joje mokėsi apie 50 lietuvių. Tarp šios gimnazijos absolventų buvo žymių lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjų bei rašytojų, kaip antai: redaktorius ir švietėjas Jonas Kriaučiūnas, rašytojas Vincas Pietaris, pedagogas ir kultūros veikėjas Tomas Žilinskas, poetas Adomas Lastas ir kiti. Šioje gimnazijoje dirbo nemažai lietuvių mokytojų. Po sukilimo prasidėjo represijos, spaudos draudimas, buvo vykdoma rusifikacija.
Naujas lietuvių švietimo Suvalkuose periodas prasidėjo po spaudos atgavimo. Jis sietinas su lietuvių kultūros ir švietimo draugijos „Vienybė“ veikla. 1908–1912 m. „Vienybė“ organizavo kursus, kuriuos lankė lietuvių vaikai, nemokantys nei skaityti, nei rašyti. Tuo metu Suvalkuose gyveno per 400 lietuvių. Gimnazijoje dirbo penki lietuviai mokytojai.
Po Antrojo pasaulinio karo (1953 m. gruodžio 1 d.) Suvalkų bendrojo lavinimo licėjuje pradėjo darbą pedagoginė klasė su lietuvių dėstomąja kalba. Ją lankė 23 aštuntokai. Panašią klasę bandyta suorganizuoti ir 1954–1955 mokslo metais, tačiau susirinko vos keli kandidatai. 1955–1956 mokslo metais buvo pakankamai norinčių (15 moksleivių), bet moksleiviams leista mokytis tik lietuvių kalbos kaip dalyko. Suvalkų lietuviška klasė suvaidino svarbų vaidmenį, nes tai buvo pirmas žingsnis organizuojant lietuvišką Punsko licėjų. Jis įsteigtas 1956 m.
1975 m., kai įsikūrė Suvalkų vaivadija ir miestas pradėjo augti, į jį atsikėlė daug Punsko ir Seinų krašto lietuvių. Sustiprėjo ir Suvalkų lietuvių veikla. Nuo 1985 m. rudens mieste pradėta organizuoti lietuvių kalbos pamokos, kurios vykdavo šeštadieniais ir sekmadieniais moksleivių tėvų butuose. Vėliau lietuvių kalbos buvo mokoma Draugijos patalpose bei Suvalkų 5-ojoje pagrindinėje mokykloje. Nemažai vaikų nenorėjo mokytis ir praleisdavo pamokas. Mokykloje pamokų metu buvo rengiamos diskotekos, kurios trukdė ir mokytojams, ir mokiniams. Neretai vaikai tarpusavy kalbėjosi lenkiškai, prastai skaitydavo, dar prasčiau rašydavo, nesuprasdavo daug žodžių. Pasitaikydavo ir incidentų, kai kiti mokyklos mokiniai per lietuvių kalbos pamokas daužydavo į klasės duris arba prie langų įvairiai trukdydavo. 1991 m. bandyta Suvalkuose įsteigti lietuvišką pagrindinę mokyklą. Deja, dėl nedidelio tėvų susidomėjimo to padaryti nepavyko. Dauguma tėvų, turbūt patogumo sumetimais, nenorėjo tokios mokyklos ir šiai idėjai buvo abejingi.
Nors Suvalkuose gyvena daugiau kaip 1000 lietuvių, lietuvių kalbos pamokos vedamos kelioms tarpmokyklinėms grupėms. Šių metų balandžio 1 d. norėta atidaryti Suvalkuose lietuvišką darželį, tačiau dėl karantino jo atidarymas atidėtas.
Ne vienam gali būti staigmena, kad Suvalkai garsėjo leidybine veikla. Iki Pirmojo pasaulinio karo čia veikė 14 spaustuvių, kai Marijampolėje tuo metu buvo vos keturios. 1833 m. buvo išleista M. P. Marcinskio lenkų kalbos gramatika „Gramatyka polska dla Litwinów, uczących się języka polskiego“ (Lenkų kalbos gramatika lietuviams, besimokantiems lenkų kalbos). 1836–1859 m. Suvalkų Sverčevskio spaustuvėje išspausdinta nemažai lietuviškų knygų, tarp jų: Antano Tatarės „Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos“, „Tiesiausias kelias į dangaus karalystę“, „Pamokslai išminties ir teisybės“, kun. Motiejaus Brundzos elementorius „Lamentorius lietuviškas dėl mažų vaikų“ ir maldų knyga.
Šiuo metu Suvalkų lietuviai leidžia ketvirtinį leidinį „Suvalkietis“. Punsko „Aušros“ leidykloje yra pasirodžiusi ne viena jų parengta knyga.
Minint Suvalkų sutarties 100-metį
Miesto centre stovi Suvalkų archyvo rūmai, kuriuose 1920 m. spalio 7 dieną buvo pasirašyta Suvalkų sutartis. Deja, nedaug atvykstančių į Suvalkus lietuvių apie tai žino, nes prie šio objekto nėra jokio užrašo nei atminimo lentos.
Neįmanoma keliais sakiniais aptarti sudėtingą anų laikų tarptautinę padėtį. Lietuva pirmaisiais nepriklausomybės metais visų pirma siekė įtvirtinti savo sienas, o lenkams rūpėjo Lietuvą inkorporuoti į Lenkiją arba sudaryti su ja federacinę valstybę. Konfliktas buvo neišvengiamas. Prasidėjo lenkų ir lietuvių kovos. Kariniams veiksmams nutraukti surengta keletas derybų, tarp jų Kaune, Kalvarijoje ir Suvalkuose.
Suvalkų sutartyje numatyta, kad didelė Vilniaus krašto dalis atiteks Lietuvai (Vilniaus priklausomybės klausimas nebuvo keliamas). Vilniaus krašto dalis į pietus nuo Varėnos–Eišiškių linijos turėjo atitekti Lenkijai. Lenkija įsipareigojo per Varėną praleisti iš Alytaus į Vilnių vykstančius Lietuvos traukinius.
1920 m. spalio 9 d. Želigovskis, J. Pilsudskio nurodymu, užėmė Vilnių, sulaužydamas vos prieš dvi dienas pasirašytą sutartį. Vilniaus Lietuva nesugebėjo apginti, nes ten buvo dislokuoti tik 3 Lietuvos kariuomenės batalionai, tačiau ties Giedraičiais ir Širvintais sustabdė Želigovskio „maištininkų“ veržimąsi į Lietuvos gilumą.
Nuo anų įvykių prabėgo 100 metų. Jie užrašyti mūsų tautos kolektyvinėje atmintyje bei istorijos puslapiuose. Laikas nestovi vietoje. Pasikeitė Suvalkai ir jų gyventojai. Suvalkuose daugėja lietuviškų elementų. Lietuviai gali laisvai kalbėtis ir melstis gimtąja kalba. Švenčiausiosios Jėzaus Širdies bažnyčioje nuo 1992 metų yra atnašaujamos lietuviškos pamaldos. Jos vyksta 15.30 val. pirmą ir trečią mėnesio sekmadienį.
Daug kas prieš karantiną atvykdavo į šeštadieniais vykstantį Suvalkų turgų, daugelis, panaikinus apribojimus, čia ir vėl atvyks. Ne visi žino, kad prie pat automobilių stovėjimo aikštelės esančiose miesto kapinėse yra simbolinis kapas Lietuvos partizanams Jurgiui Krikščiūnui ir Vytautui Prabuliui. Jie žuvo 1949 m. gruodžio 13 d. Šlynakiemyje ir palaidoti, tiksliau, saugumiečių užkasti nežinomoje vietoje.
Šiose kapinėse amžinojo poilsio vietą taip pat yra radę: 1863 m. sukilimo dalyvis kun. Jurgis Dailidė, sušaudytas Suvalkuose 1864 m., kraštotyrininkas ir mokytojas Juozapas Radziukynas bei kiti žymūs lietuviai. Verta ten, progai pasitaikius, užsukti, uždegti žvakelę.
