Dineta Babarskienė
„Pabėgau nuo karantino“, – prisipažįsta ponia Nijolė Marcinkėnienė.
„Dvidešimt antra diena kely, tai jau pavargau, atsibodo“, – juokdamasi kalba ponia Nijolė pridurdama, jog ji iš Šiaulių dviračiu patraukė į Žagarę, o paskui jau Švento Jokūbo keliu į Lazdijus. Sako, kad ne po daug kilometrų važiavusi – kasdien po 30. Taip sukorusi 600. Turiu pasakyti, kad poniai Nijolei nei daug, nei mažai – 67. Sakosi, kai pajunti tuštumą, reikia kažko griebtis: vaikai užaugo, atostogos ilgos būdavo, dabar jau pensininkė, tad užsėdo ant dviračio, manė, kad tik iki ežero važiuos. „Aš ne iš tų močiučių, kurios megztų“, – tarsteli ji. Tiesa, ant dviračio ji pirmąkart sėdo būdama 48-erių. „Nuo tada apvažiau praktiškai visą pasaulį“,– sako moteris.
Važinėjusi „Panther“ dviratuku, kai į pensiją išėjo, nusipirko gerą dviratį. „Pasakiau sau kaip ta Klaudija Šifer: aš to verta“, – kvatoja ponia Nijolė.
Važiuoja dviratininkė viena, kompanija jai nereikalinga. „Taip maloniau“, – teigia ji. Prisipažįsta, jog anksčiau buvę kitaip: važiuodavo su kompanija, tad reikdavo taikytis prie tempo, o ir kainuodavo, nes palyda privalėjo būti. „Pamačiau, kad aš gerai gaudausi ir viena. Važiuoju, pavargstu, sustoju, pasistatau palapinę, tad nusprendžiau keliauti viena“, – pasakoja ji. Paprastai dviratininkė mindavo po 75 kilometrus per dieną. Tiesa, taip buvę anksčiau. „Per savaitę daugiau nei 500 kilometrų“, – suskaičiuoja pašnekovė. Bet reikia jėgų ir sveikatos turėti? „Su tomis jėgomis tai šitaip: iš pradžių tu būni silpnas, bet su kiekviena diena vis stiprėji. Gamtoje kitokia nuotaika, jautiesi geriau, maudaisi ežeruose – viskas kitaip“, – tikina ji. O kiek iš viso tų kilometrų numinta, ar kada ponia Nijolė skaičiavusi? Sako, kad taip: apie žemės rutulį jau apmynusi.
Pasak jos, taip jau savaime nutiko, kad ji vis toliau važiavusi, tai iki Baltijos jūros, tai iki Juodosios. Apsuko Baltiją ratu. Mindama dviratį ji aplankė visas Baltijos sostines ir per 7 savaites sukorė daugiau nei 4000 km. Dar 2005 m. numynė Vytauto Didžiojo keliais nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Didžiajai kelionei nuo Atėnų iki Pekino N. Marcinkėnienė ruošėsi visus metus. Tiksliau – taupė jai pinigus. „Viskas pasiekiama. Netgi Pekinas – savo 55-metį švenčiau keliaudama Didžiuoju šilko keliu iš Olimpijos į Pekiną“, – prisimena ji. Tai, ko gero, buvęs didžiausias iššūkis nerimstančiai keliautojai.
Išskrido į Londoną, o iš ten – į Pietų Ameriką, Trinidadą ir Tobagą. Apvažiavo salas, plaukė į Venesuelą ir pradėjo žygį per Braziliją, Gajaną, Surinamą, Prancūzų Gvianą, tuomet vėl atsidūrė Brazilijoje. Plaukė laivu Amazonės delta ir toliau mynė Atlanto pakrante iki pat Rio de Žaneiro. Olimpinio žygio dalyvei prisiėjo įveikti 14 tūkst. kilometrų atogrąžų klimate.
N. Marcinkėnienė yra apvažiavusi visą Krymą, taip pat aplink Araratą. Teko važiuoti per Gruziją, Armėniją, Iraną, Turkiją – šalis, kur tikrai retai minama dviračiais.
„Kai Lietuvoje atsirado Švento Jokūbo kelias, vis mintijau, kad reikia būtinai važiuoti“, – prisipažįsta ji. Taip atmynė į Lazdijus – 600 kilometrų. Dar suplanavo: aplankyti draugę Punske, pora dienų pamiegoti, tuomet minti į Vilnių. „Šios vasaros planas toks: pasižiūrėti, ar dar pajėgiu? Galvoju, kad Lietuvoje neprapulsiu. Jeigu ką, tai vaikus išsikviesiu ar į autobusą sėsiu ir namo, bet atmyniau, Lazdijus pasiekiau“, – džiaugiasi ji.
Ponia Nijolė Lazdijuose ne pirmą kartą: „Per Lenkiją esu tris kartus važiavusi dviračiu, tai vis per Lazdijus važiuodavau.“
Šįkart ji praleido dieną prie Dusios, pailsėjusi nutarė toliau nevažiuoti. „Jau nebejaučiu važiavimo džiaugsmo. Kai tai pajunti, reikia sustoti. Mano kojos jau nebenori minti. Atėjo laikas įsiklausyti į kūną. Tad ši kelionė baigta Lazdijuose“, – sakė ji jau ruošdamasi ilsėtis. Mano, kad kokias dvi dienas pailsėjus, sparnai vėl užaugtų ir ji pasileistų į kelią. Tačiau per prievartą nieko nenorinti daryti. Į namus ponia Nijolė grįš autobusu. Nakvoja ji paprastai palapinėje, taip sakosi geriausiai išsimiega. Šįkart išgėrusi lazdijietės Aldonos Mikalonienės arbatos, padarė išimtį: miegojo ponios Aldonos bute. Ryte paskambinusi Aldona pasakojo, kad neeilinei viešniai lovą klojusi, patalus tiesusi, o ryte radusi ant grindų miegančią. Matyt, jai taip geriau, taip ji įpratusi.
Artimiausi planai: plaukimas baidarėmis. „Kokias dvi savaites plauksiu“, – tarsteli šypsodamasi ji.
Ir dar: visiems Lazdijų krašto žmonėms, ko nors trokštantiems ir nedrįstantiems, ponia Nijolė nori pasakyti paprastą tiesą: „Norint įkopti į Fudžijamos viršūnę, reikia žengti pirmą žingsnį“. Taip buvę ir jai – tereikėjo užsėsti ant dviračio…