Prieš tris savaites „Dzūkų žinios“ publikavo interviu su Lazdijų rajono vyriausiuoju architektu Ričardu Vyšniausku. Straipsnyje buvo rašoma apie problemas, su kuriomis susiduria rajono architektas, vykdydamas savo profesines pareigas. Tuomet R. Vyšniauskas pažadėjo plačiau išdėstyti savo įžvalgas apie tai, kaip jis įsivaizduoja rajono vyriausiojo architekto misiją, kaip galima Lazdijus ištraukti iš įvairių problemų liūno.
Praėjusiame savaitraščio numeryje pristatėme pirmąją architekto R. Vyšniausko įžvalgų dalį, kur jis dalijosi savo įspūdžiais apie specialisto ir valdžios santykius Lazdijų rajono savivaldybėje apie įvairių projektų įgyvendinimo praktikas.
Šiandien pristatome architekto Ričardo Vyšniausko antrąją įžvalgų dalį
Konkursus laimi ne geriausieji
Kitą pavyzdį paimkime ir paanalizuokime – Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos laimėtą rekonstrukcijos konkursą ir tam gautus pinigus. Kad reikia tvarkyti šią mokyklą, klausimų nekyla, tačiau kas imasi spręsti ir vadovauti rekonstrukcijos procesui, štai esminis klausimas. Ogi specialistai, kurie nieko neišmano apie statybas bei architektūrą, todėl apie kokį rezultatą galima kalbėti?
Pats pastatas yra unikalus, unikali senoji vėdinimo sistema, jos kanalai, konstrukcijos, laiptai, turėklai ir t. t., tačiau kas galėtų tai tinkamai įvertinti, išsaugoti ir pritaikyti naujam gyvenimui, sujungti su nauja technologija ir sprendiniais? Ar visa tai nebus sunaikinta ir paversta elementariuoju euroremontu? Ką iš to gera turės Lazdijai, ką iš to turės mokykla ir mokiniai, unikalumas bus paverstas elementarizmu ir naivizmu, be to, išleidžiant dideles sumas. Ar to siekia Lazdijai, ar tai yra paskata vystytis ir augti?
Savivaldybės atstovai šioje vietoje, šiame projekte ir kituose savivaldybės turimuose projektuose oponuoja vienu vieninteliu gynimosi aspektu, kad techninis projektas bus rengiamas profesionalų, o komanda bus išrinkta konkurso būdu, reikia suprasti, geriausi. Tačiau pas mus laimi tie, kurie pasiūlo žemiausią kainą, o tai reiškia, kad jų sprendiniai yra prasčiausi ir paprasčiausi, visai nesirūpinant originalumu ir išsaugojimu vertybių, kadangi išsaugojimas yra sudėtingas procesas ir reikalauja didelių darbo pastangų ir sąnaudų, nevertinant žinių bagažo, o viso šito esmę sudaro tai, kad nežiūrint, kas yra laimėtojai, dėl norimo rezultato turi jaudintis ir jo siekti savivaldybės atstovai, tik jie gali išreikalauti ir pasiekti norimus tikslus, o ne samdomi laimėtojų kolektyvai ar pavieniai projektuotojai, kurie, kaip ten bebūtų, nėra ir negali būti taip sudominti rezultatu kaip patys šeimininkai. Taigi, galutinis rezultatas priklauso daugmaž nuo pačių šeimininkų, nuo jų įnorių ir siekių, o ne atvirkščiai.
Neturi kompetencijos
Jei paimsim šiuo metu besiklostančią vaikų dienos centrų Lazdijuose ir Veisiejuose rekonstrukcijos projektų paruošimo ir įgyvendinimo istoriją, tą patį galima pasakyti šioje situacijoje. Projektams vadovauja žmonės, kurie neturi reikiamo supratimo, kompetencijos ir išsilavinimo architektūros srityje, yra paprasčiausiai darbo pasidalinimas, vadybininkai įprastai atsako už vadybos klausimus, tačiau ne už statybos, kaip automobilių remonto dirbtuvėse: kėbulininkas neatliks variklio kapitalinio remonto darbų, taip ir čia, buvo bandoma rengti konkursą, buvo laimėtojas, dizainerė Indrė iš Vilniaus, tačiau laimėtojas, negalėdamas susikalbėti su organizatoriumi, su savivaldybės atstovu, nerasdamas bendros kalbos ir supratimo rengiamame projekte nusišalina nuo darbų.
Kadangi sąlygos yra nesuprantamos ir negali gauti reikiamos kompetentingos informacijos, tada bandoma kalbėtis su antrą vietą užėmusia dizainere, „Eglės dizainas“ projektuotoja, tačiau rezultatai gali būti analogiški, sėkmė ir galutiniai derybų rezultatai šiuo metu kol kas nežinomi. Tačiau peršasi išvada, kad ir šioje situacijoje savivaldybė turi sugebėti, atsisakiusi ambicijų, skirti reikiamos kvalifikacijos specialistus, o ne vienos rūšies darbuotojams užkrauti visai ne jų kompetencijos darbus, tikėdamasi teigiamų rezultatų. Tačiau kenčia visi ir, kaip visada, labiausiai – vartotojas, o būtent šiuo atveju, vaikai ir visuomenė.
Plakatas – be profesionalų nuomonės
Bendram supratimui ir situacijos paaiškinimui norėčiau aptarti ir paminėti savivaldybės reklaminį stendą ir su juo susijusią plakatų istoriją. Savivaldybė kuria plakatą, jo stilistiką lyg ir turėjo ruošti ir spręsti savivaldybės vyr. architektas, kadangi, kaip žinia, miesto reklaminių iškabų stilistika mieste ar savivaldybėje pagal kompetenciją rūpinasi miesto ar savivaldybės vyr. dailininkas, o jei tokios pareigybės nėra, tai atlieka vyr. architektas, kaip šiuo metu yra Lazdijų rajono savivaldybėje, kur miesto ir savivaldybės reklamų stilistika rūpinasi, išduoda leidimus ar draudimus, prižiūri visos savivaldybės darbo specifiką šioje srityje, jos lygį ir t. t. Architektūros skyrius su vyr. architektu priešakyje.
Iš esmės tas pats turėjo būti ir su savivaldybės plakato stilistikos parinkimu ir sprendiniu, tačiau valdžia, deja, taip nemanė. Iš pradžių buvo sudaromos komisijos, jose beveik visi savivaldybės darbuotojai, kurie balsų dauguma rinkdavo geriausią, akcentuodami, komentuodami ir atmesdami pateiktus siūlymus. Buvo komentuojama, kad plakato stilistika per profesionali, per daug vilnietiška ir pan. Po to jau balsuodavo mažesnėmis grupėmis, o galų gale jau pati merė su Kultūros centro direktoriumi Arūnu Sujeta ėmėsi iniciatyvos spręsti plakato likimą, parinkdama tinkamą tam stilistiką.
Paskutinis plakatas atsirado visai nederinus su manimi ir tiesiog ignoruojant mano nuomonę kaip savivaldybės vyr. architekto, tiesiogiai už tai atsakingo, akcentuojant, kad jų parinktas sprendinys labai vykęs ir labai patinka visuomenei, dėl to sulaukė daug pagyrimų, kas ir yra svarbiausia, o štai ankstesnieji sprendiniai buvę prasto meninio lygio ir tinkamo dėmesio bei įvertinimo iš visuomenės nesusilaukė. Ką gi tai sako, kaip tai galima suprasti? Ogi taip, kad jei pati vadovė taip leidžia sau elgtis ir tai laiko priimtinu, toleruotinu, profesionaliu sprendimu, nesiskaitant su vyr. architekto nuomone ir jo kompetencija, tai, žinoma, šitaip elgtis skatinami ir kiti savivaldybės darbuotojai ir visi savivaldybės žmonės.
Plakatas, žinoma, tai tik smulkmė, tačiau būtent per jo prizmės suvokimą gerai matyti klausimo sampratos esmė, kuri analogiškai pasireiškia ir globaliuose klausimuose ir jų sprendime, tik ne taip gerai matoma ir įžvelgiama. Kaip pavyzdį paminėsiu paprastą architektūrinį paaiškinimą, kuris, manau, yra analogiškas ir kitose srityse, kad architekto kvalifikacijos lygį ir jo meistriškumą galima lengviausiai pamatyti ir suprasti per mažąją architektūrą, per individualaus gyvenamojo namo projektą ir jo realizaciją, kur architekto profesionalumas yra akivaizdus ir matomas kaip ant delno, kur jis negali pasislėpti nei už didelių erdvių, nei už nesuvokiamų fasadų taip, kaip tai yra ir Lazdijų rajono savivaldybės pavyzdyje su plakatu.
Ignoravo specialisto poziciją
Dabar pabandykime paanalizuoti situaciją per tą pačią prizmę, pereikim prie globalesnių ir strateginių klausimų.
Gavęs iš statytojų pareiškimus dėl noro įrengti saulės elektrines Panarvės kaime, įvertinęs visą išsakytą klausimo sudėtingumą, aš kaip savivaldybės vyr. architektas, esantis atsakingas už savo veiksmų rezultatus visuomenės atžvilgiu, kreipiausi į savo vadovus, išsakydamas susirūpinimą ir nepritarimą, neduodamas raštiško sutikimo ir leidimo minėto projekto įgyvendinimui, akcentuodamas jo mastą ir sudėtingumą, į ką vadovybė kartu su mere Ausma Miškiniene sureagavo labai neigiamai, pradžioje reikalaudami aklo mano pritarimo ir pasirašymo. Po ilgos kalbos ir karštų diskusijų man pavyko vadovus įtikinti, kad tai opus klausimas savivaldybei ir visuomenei, kurį reiktų giliau išanalizuoti ir įsigilinti, todėl savivaldybės administracijos direktorė Ilona Šaparauskienė sutiko sudaryti komisiją dėl minėtos elektrinės.
Komisijos nariai išsakė savo poziciją bei sampratą minėtu klausimu raštu, pateikdami jas komisijos pirmininkui bei sekretorei. Kaip suprantama, beveik visų komisijos narių nuomonė buvo teigiama: neprieštarauti elektrinių vystymui ir pritarti statyboms, įžvelgiant ekonominę naudą savivaldybei, žmonėms ir t. t. Mano bei regioninių parkų direktorių, kurie, negalėdami viršyti savo darbo kompetencijos rėmų, vertinti galėjo tik savo parkų teritorijas ar buferines jų zonas, pozicija buvo neigiama.
Pagrindinį vaidmenį ir atsakomybę už komisijos teigiamos išvados pateikimą sudarė juridinio skyriaus vedėjo Kęstučio Jasiulevičiaus išsakyta nuomonė ir pozicija, kurią jis aiškiai išdėstė likusiems komisijos nariams, kad jokie įstatymai nepažeidžiami ir projektą reikia tęsti ir įgyvendinti, t. y. aš turiu jį pasirašyti.
Šitoje vietoje noriu atkreipti dėmesį, kad mano išsakytos nuomonės komisijos protokole nėra, ji buvo ignoruojama ir neįtraukta, ją pridėjo atskirai kaip neatitinkančią komisijos bendros pozicijos. Aš bandžiau reikšti savo nuomonę ir bandžiau komisijai paaiškinti, kad tai yra neprofesionalu, kad tokiam sprendiniui reikia kviesti tai išmanančius specialistus, toliau nesutikau su vadovų reikalavimu, kad pasirašyčiau ir praleisčiau minėtą projektą.
Komisija, sprendusi elektrinės klausimą, neturėjo tam reikiamos kompetencijos.
Atsidūręs tokioje padėtyje kreipiausi į Kauno regioninės architektūros tarybos skyrių, gerb. pirmininkę G. Janulytę-Bernotienę, prašydamas įvertinti ir pateikti išvadas minėtu klausimu, todėl šis klausimas atsirado Lietuvos architektų rūmų posėdžio darbotvarkėje.
Situacija pareikalavo įsigilinti į įstatymus, kurie bylojo, kad remiantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, jeigu galiojančiame bendrajame plane arba kokiame nors specialiajame plane, kuris pripažintas BP dalimi, nėra numatyta galimybė keisti sklypo paskirtį į kitą / susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos, tiesiog negalima keisti direktoriaus įsakymu sklypo paskirties. Nepakeitus paskirties statyti galingesnės nei 350 kW elektrinės kaip ir neišeina. Aišku, lieka rizika, kad atsiras daug po 350 kW, remiantis Atsinaujinančių energetikos išteklių įstatymo 49 str. 5 d., kuri sako: „5. Kaimo vietovėse statant pavienes ne didesnės kaip 350 kW įrengtosios galios vėjo elektrines ir (ar) saulės šviesos energijos elektrines, nereikalaujama keisti žemės naudojimo paskirties, rengti detaliųjų planų ir keisti bendrojo plano sprendinių, jei tai neprieštarauja vietos tvarkymo ir naudojimo reglamentams…“ Tačiau tai jau kita istorija.
Trečiąją R. Vyšniausko įžvalgų dalį ir išvadas bei pasiūlymus skaitykite kitame „Dzūkų žinių“ numeryje.
Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija