Aidas Kelionis
Trys šimtai šešiasdešimt keturias paras per metus vidurnaktį būna tamsu, tylu ir ramu. Tik trys šimtai šešiasdešimt penktos paros vidurnaktį ima griaudėti saliutai, pokšėti petardos ir žaižaruoti ugnys. Tuomet vis galvoju, kad gal kas nors ypatingo bus nutikę? Pažįstamas sakė, kad tuomet prasideda Nauji metai ir taip visi išreiškia savo džiaugsmą. Nudžiugęs pradedu galvoti, kad gal ir man prasidės naujas gyvenimas, bet palaukęs kelias naujųjų dienas pamatau, kad viskas nueina po senovei… Tad ko reikėjo taip džiūgauti, lyg kažkas ypatingo būtų nutikę?
Pirmos naujųjų dienos rytą sėdėjau prie savo kambario lango. Jau buvau įsitikinęs, kad mano kambaryje naujaisiais nieko naujo nenutiko. Tie patys seni baldai, tos pačios nusitrynusios grindys ir apsilupę tapetai. Gal, sakau, lauke kas nors naujo? Deja, lauke, kaip ir namie, viskas buvo, kaip ir praėjusiais metais. Vadinasi, Nauji metai tėra apgavystė, nes nieko naujo nepamatai. Per langą mačiau netgi tuos pačius praeivius, kaip ir pernai. Reiškia, kiekvienais metais seni metai apsimeta naujais ir bando mus apmulkinti ir, kas svarbiausia, jiems tai pavyksta. Juk visi patiki šia apgavyste ir švenčia prie gausiai nukrautų stalų, sočiai valgo, girtauja, triukšmauja ir smurtauja.
Sėdėdamas namuose niekuomet nebūsi praeiviu. Juo tampi tik išėjęs į gatvę, bet jeigu gatvėje tebūni vienas, praeiviu irgi negali vadintis. Apsirengiu, apsiaunu batus ir einu į lauką pasižiūrėti, kas ten gero, ir sužinoti paskutinių naujienų. Gatvėje sutinku kelis žmones ir tampu praeiviu, nes juo tegali vadintis tik tuomet, kai pro ką nors praeini. Žinoma, pasitaiko ir tokių žmonių, kurie užstoja tau kelią. Tuomet galvoji: „Jeigu, kaip sakoma, viskas pasaulyje praeina, tai kodėl tamsta nepraeini?“
Būti praeiviu žiemą nėra taip jau labai malonu. Juk pavaikščiojus ir pasižiūrėjus į kitus norisi ir atsipūsti. Tuomet prisėstum ant suolelio, bet užpakaliui šalta, tad ilgai nepasėdėsi. Bet sėdėti žiemą ant suoliuko ir žvalgytis į simpatiškas damas nėra reikalo, nes jos apsirengusios tokiais rūbais, kurie slepia jų dailias formas. Kitas reikalas sėdėti ant suoliuko pavasarį, kai atšyla ir sutrumpėja moterų sijonai bei prasideda techninė dailiosios lyties apžiūra.
Pasivaikščiojęs ir įsitikinęs, kad ir naujaisiais lauke viskas po senovei, grįžti namo ir iš paprasto praeivio virsti namisėda. Nors vadinti vyrą, bebūnantį namuose, namisėda ne visuomet yra teisinga, nes jis nuolat keliauja nuo televizoriaus iki šaldytuvo ir atgal. Vyras, ilgai sėdintis prie televizoriaus, virsta distanciniu televizoriaus pulteliu, o prie kompiuterio – virusu. Pasitaiko vyrų, kurie nuo per didelio alkoholinių gėrimų kiekio virsta kandimis. Tokių, kaip ir tikrų kandžių, vienu šlepetės smūgiu neužmuši.
Įsijungęs televizorių jį pasigarsinu ir žiūriu laidą „Gyvūnijos pasaulyje“. Matydamas beždžiones vis labiau įsitikinu, kad žmonės iš jų išsivystė. Tiesa, labiau tikėtina, kad iš beždžionių išsivystė vyrai. Dėl moterų abejočiau, nes jos per daug gražios, kad tai būtų tiesa. Moteris, ko gero, sukūrė Dievas, kad jos globotų ir vestų teisingu gyvenimo keliu mažuosius savo draugus – vyrus.