Šiemet visas pasaulis susidūrė su itin didele ir sudėtinga problema – koronaviruso pandemija. Daugelyje šalių buvo įvestas griežtas karantinas ir gyvenimas keliems mėnesiams tarsi apmirė. Mokyklos ir mokytojai buvo priversti organizuoti nuotolinį mokymo procesą, o mokiniai namuose mokėsi sėdėdami prie kompiuterių ar planšečių. Pasibaigus mokslo metams dauguma mokinių sakė, kad jiems žymiai labiau patinka mokymasis mokykloje, kur sėdi klasėje su mokytojais ir klasės draugais.
Nauji mokslo metai, kurie prasidės jau kitą savaitę, irgi bus labai neįprasti, nes bus bandoma derinti įprastą mokinių mokymo būdą su nuotoliniu. Kas iš to bus ir kaip seksis tokiame mokymo procese mokytojams ir mokiniams, gal dar kiek ankstoka prognozuoti, bet panašu, kad su didele jėga grįžtantis dar vienas pandemijos pikas ne tik mokyklas, bet ir visą mūsų visuomenę privers gyventi neįprastomis ir toli gražu nekomfortiškomis sąlygomis.
Kaip ir kiekvienoje gyvenimo srityje, taip ir mokykloje iškils visa aibė problemų, kurios susijusios ne tik su ir taip sudėtinga pandemijos situacija. Itin svarbus dalykas ir mokytojams tenkantis uždavinys yra mokinių patriotinis auklėjimas. Iš pat pradžių mokiniai turi itin gerai ir giliai suvokti bei įsisąmoninti, kad laisvė, nepriklausomybė ir demokratija mūsų valstybei nenukrito iš dangaus ir nėra savaime suprantama duotybė. Kiek daug žmonių įnirtingai ir negailėdami laiko, jėgų, sveikatos ir net gyvybės kovėsi ir padėjo savo galvas, kad dabartiniai mokiniai galėtų gyventi ir mokytis su savo pirmtakais palyginus iš tiesų geromis ir komfortiškomis sąlygomis. Tad kodėl mūsų rajono mokykloms nepradėti kiekvienos naujos darbo savaitės Lietuvos himno giedojimu, o penktadienį taip pat savaitę pabaigti? Arba dar geriau: kiekvieną dieną pradėti „Tautiška giesme“? Labai paprasta ir lengvai įgyvendinama idėja, bet ar kas nors bent pagalvojo apie tai? Juk jaunoji karta, dabar sėdinti mokyklos suoluose, turės iškovotą laisvę, nepriklausomybę ir demokratiją išsaugoti, o esant reikalui apginti. Itin didelis ir svarbus vaidmuo tenka istorijos mokytojams. Svarbus visos istorijos mokymas, bet lietuviams vis dėlto svarbiausia yra Lietuvos istorija. Juk kokia ji įspūdinga ir verta didžiausios pagarbos bei žavėjimosi. Savanorių kovos, pirmosios tarpukario nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimas, didvyriška Lietuvos partizanų kova su sovietų okupantais turi įkvėpti mokinius ne tik didžiuotis savo valstybe, bet ir tuo, kad yra gimę lietuviais. Tokios didžios ir garbingos istorijos mums gali pavydėti ne viena šalis.
Dar vienas itin svarbus klausimas, liečiantis mokyklą, yra pagarbos vyresniems ir kuklumo ugdymas. Ne paslaptis ir tai reikia pasakyti tiesiai šviesiai – nemažai dabartinių mokinių, netinkamai elgdamiesi mokykloje, sau leidžia gerokai per daug. Susidaro įspūdis, kad mokiniai turi tik teises, o ne pareigas. Tiksliau sakant, pareigas turi tik mokytojai, kurie vos neprivalo galais pirštų vaikščioti aplink mokinius, kad tik, gink, Dieve, jų pirštu nepaliestų ar neįžeistų. Laikas aiškiai ir atvirai pasakyti, jog egzistuoja toks dalykas kaip mokinių patyčios iš mokytojų, nes jaunimas jaučiasi nebaudžiamas ir turintis neribotą laisvę. Dažnai gerais mokytojais ar direktoriais laikomi tie, kurie nuolaidžiauja mokinių įgeidžiams ir šoka pagal jų dūdelę. Šiuo atveju itin svarbus vaidmuo tenka mokinių tėvams, kurie neretai aklai ir be jokių priežasčių gina savo atžalas ir užsipuola mokytojus ar mokyklos vadovybę. Yra mėgstama sakyti, kad dabar kiti laikai ir ankstesnis griežtesnis elgesys su mokiniais nepriimtinas. Visiška nesąmonė ir elementarus atsikalbinėjimas. Vaikai būtinai turi būti mokomi kuklumo, nuolankumo ir pagarbos ne tik mokytojams, bet apskritai vyresniems žmonėms.
Dabartiniais materialinių vertybių vyravimo laikais, kai prekybos centrai tampa daug kartų svarbesni už muziejus, galerijas ar knygynus, o vietoj kelionės į Gedimino pilį mokiniai vežami į „Akropolį“, itin svarbu stengtis sėdintiems mokyklų suoluose įteigti, kad materialinės vertybės tėra laikinas dalykas. Pasitenkinimo gyvenimu ar gilesnės prasmės jos tikrai neteikia. Tikros ir amžinos gyvenimo vertybės yra literatūra, kinematografija, muzika, dailė ir kitos meno rūšys.
Suteikti mokiniams žinių yra be galo svarbu, bet išlavinti juose pažinimo džiaugsmą ir pažadinti žingeidumą – ne mažiau svarbu. Žinoma, pirmiausia reikia išmokyti mokinius taisyklingai skaityti ir rašyti, supažindinti su literatūra ir pasirūpinti, kad jie pajustų malonumą skaitydami iš pradžių mokytojų rekomenduojamą literatūrą. Vėliau mokiniai, išmokyti jau minėtų dalykų, patys sugebės pasirinkti knygas ir formuos savo literatūrinį skonį.
Mokyklai ir mokytojams tenka toks svarbus vaidmuo auklėjant jaunąją kartą ir suteikiant jai žinių bagažą, kad daug kas jo tinkamai neįvertina ar net nuvertina. Tad mokytojo profesija yra ne tik be galo atsakinga ir svarbi, bet ji turėtų turėti mūsų visuomenėje itin aukštą prestižą ir būti ypač gerai apmokama, o mokytojais turėtų dirbti patys geriausi specialistai. Kai taip bus, mūsų valstybė pakils į naują kokybės lygmenį.