Dineta Babarskienė
Ši istorija ne tik apie parodą, bet ir apie šios parodos autorę auksinėmis rankomis. Auksinėmis, žinoma, perkeltine prasme. Tačiau to, ką ji sugeba, gali pavydėti net profesionalai.
Muziejininkė Rasa Benedikienė pristatė savo autorinių lėlių parodą „Dieviškos“, kurioje pasitikome baltų mitologijos įkvėptas būtybes. Anot autorės, lėlės, eksponuojamos Lazdijuose, geriausiai jaučiasi gamtoje, savoje stichijoje, tačiau būna labai dėkingos pakviestos į muziejus. „Patyliukais apie Lazdijus galvojau ir štai aš čia su savo lėlėmis“, – prasitarė lėlininkė Rasa pristatydama savo autorinių lėlių parodą Lazdijų krašto muziejuje. Rasa surengusi jau šešiolika autorinių lėlių parodų.
Prieš septynerius metus pradėjusi kurti lėles: tiesiog vieną vasaros sekmadienį pabandžiusi tai daryti ir taip „užsikabinusi“, kad daro iki šiol. „Kol jaučiu, kad man miela, kursiu“, – tikina pati kūrėja. Ji nenori, kad lėlės būtų tik interjero dekoracijos. Kurdama stengiasi, kad jos turėtų savitą nuotaiką, įsivaizduoja, ką jos galėtų veikti, galvoti, kiekvienai jų vardą duoda. „Aš taip įsivaizduoju, kad jos turėtų jaukiai sėdėti namuose ant knygų lentynos ar kažkur suradusios savąją vietelę skleisti pozityvumą“, – sako ji. Tiesa, pirmoji Rasos lėlė visai nepriminė dabartinių. Tai buvo mažutė, vos dešimties centimetrų aukščio (dabar Rasa kuria apie trisdešimt penkių centimetrų aukščio lėles) ir neturėjo vardo.
Lėlininkė Rasa Benedikienė yra laimėjusi Alytaus miesto savivaldybės jaunojo menininko stipendiją. „Jei ne ši stipendija, tai „Dieviškos“ parodoje pristatomos lėlės būtų gimusios daug vėliau. Mintį jau seniai brandinau, tereikėjo prisėsti…“ – pasakoja moteris.
Lėlę sakosi gaminanti ir savaitę, ir dvi, mat neturi tokios prabangos sėsti ir gaminti visą dieną. Mano, kad jei laiko turėtų, galėtų pagaminti ir per dvi dienas. Jokių taisyklių iš anksto kūrėja nenusistato, kaip turėtų jos gimstanti lėlė atrodyti, gal todėl sunku pildyti užsakymus, geriau, kai klientai išsirenka iš jau pagamintų. „Gyvenime ir taip daug taisyklių, esame spraudžiami į rėmus, todėl kuriu laisvai, kaip jaučiu, kaip norisi, kaip man atrodo“, – pasakoja Rasa.
Įdomu tai, kad menininkė niekad nesapnuoja savo lėlių. „Aš tiesiog jas kuriu. Vienas detales pati darau, kitas surandu, parsinešu, derinu audinius, siuvu retai, dažniausiai klijuoju. Veideliai, delnai, pėdos – iš modelino“, – pasakoja pašnekovė. O jeigu kas užsinorėtų pasigaminti lėlių, kokių medžiagų reikėtų įsigyti, norint pradėti kurti? „Turėkite modelino, turėkite vielos ir medžiagėlių, atraižėlių. Tai tokia laisvė, lėles galime pasigaminti iš bet ko“, – pataria Rasa. Ir dar sakė, kad mažas lėlytes labai paprasta pasigaminti patiems.
Vieniems jos lėlės atrodo panašios viena į kitą kaip du vandens lašai, kitiems – skirtingos. „Šis klausimas visada iškyla ir kiekvienas išsako vis kitokią nuomonę“, – pastebi ji. Tačiau nieks nesiginčija, kad žiūrėti į jas gera, gal todėl, kad lėlininkė lėlių nekuria būdama blogos nuotaikos, nes nori į jas sudėti viską, kas geriausia, juk kartu atiduoda dalelę savęs.
Rasos lėlės jaukiai įsitaisė Lazdijų krašto muziejaus palėpėje. „Čia jau ne visos lėlės, kurios buvo sukurtos šiai parodai, kitos per karantiną iškeliavo“, – prasitarė autorė. Taip jau yra, kad vardus ir savo istorijas turinčios lėlės dažniausiai atsisveikina su jas sukūrusia Rasa. O per septynerius metus lėlių sukurta nei daug, nei mažai: daugiau nei 100. Net pati autorė tiksliai nežino kiek? Kaip pati sako, gal 120, o gal ir 130 sukūrusi. „Jeigu jaučiu, kad negali kuri lėlė manęs palikti, pasilieku sau“, – tikina pati Rasa. Paklausta, kiekgi kainuoja jos lėlės, Rasa sako, kad dažnai jai labai sunku nustatyti kainą, dažniausiai nuleidžianti ir parduodanti pigiau nei lėlė verta. Ir vis tik, kiek kainuoja tokia rankų darbo lėlė? „Apie 80 eurų“, – įvardijo kainą lėlininkė.