Aidas Kelionis
Vargu, ar yra kas nors bjauresnio, kai atšilus orams ir saulei besiritinėjant žeme užpuola koks virusas. Nebūtinai itin galingas ir stiprus, nes pakanka tik slogos bei gerklės skausmo, ir žmogus pasijaučia bjauriai, nes tampa lyg maišu trinktelėtas per galvą. Atrodo, neturi net temperatūros, o sloga ir gerklės skausmas lyg ir nerimtos ligos, bet jos atima bet kokias pajėgas ir galimybes kokybiškai dirbti bet kokį darbą. Ne tik paprastą ir elementarų fizinį, bet ypač rimtesnį protinį. Galva tampa lyg puodas ir kol savijauta pati nepagerėja, nelabai padeda ir vaistai.
Tuomet pats išmintingiausias sprendimas yra nueiti pas gydytoją, kad šis išrašytų nedarbingumo pažymėjimą, liaudyje biuleteniu vadinamą. Grįžti namo, apsišarvuoji kantrybe ir galvoji, kad štai dabar imsi ir pasinersi į malonią veiklą, kuriai neturėjai tiek daug laiko būdamas sveikas. Tik kad sloguojant ir kosint tie laisvalaikio pomėgiai, kuriems galvojai skirti daugiau laisvo laiko, taip nedžiugina, kaip būnant sveikam. Imi skaityti laikraštį – greitai nusibosta, nes jautiesi kažkoks apmusijęs, lyg kelerius metus neplautas langas. Itin nedžiugina ir įdomi knyga, geras filmas ar mėgstamos roko grupės muzika, nes tam reikia geros nuotaikos ir švarios galvos, o jas ima ir pavagia elementari sloga ir lygiai toks pat gerklės skausmas. Paimi ir išgeri paracetamolio tabletę, kuri minimaliai pagerina savijautą. Nutari prigulti ir tikiesi skaniai nusnūsti, bet miegelis niekaip neima, o juk kada, jeigu ne sirguliuojant, ilgiau pamiegoti? Vartaisi nuo šono ant šono, o nuotaika kuo toliau, tuo labiau bjūra. Bet stengiesi nenusiminti, nes vakare laukia UEFA Čempionų lygos rungtynės, kuriose žaidžia tavo mėgstama komanda. Sulaukęs vakaro, atsisėdi prie kompiuterio ir įsijungi tiesioginę mačo transliaciją. Bet sergant tokio kaifo, kaip žiūrėdamas rungtynes būdamas sveikas, nepatiri, nes greitai pradeda imti miegas. Žinoma, jeigu būtum sveikas, viskas būtų kitaip… Po pirmo kėlinio eini miegoti, nes pirmas kėlinys prailgo, o ir tavo komandai nesiseka.
Galiausiai padarai išvadą, kad sergant būti namuose ir bandyti užsiimti mėgstama veikla yra sunki ir netgi nelabai maloni užduotis. Tuomet imi galvoti, kad sergant reikia eiti į darbą, o būnant sveikam pasiimti nedarbingumo pažymėjimą ir užsiimti mėgstama veikla. Bet nesinori elgtis kaip didžioji dauguma mūsų tautiečių, kurie sirgdami – net turėdami temperatūros, kosėdami ir čiaudėdami – eina į darbą ir jame kokiu nors bjauriu virusu užkrečia kolegas, kurie savo ruožtu užkrečia savo šeimas, pastarųjų nariai kitus ir t. t., ir pan. Kiek apie tai kalbama, diskutuojama ir šnekama, o vis tiek sirgdami į darbą lyg niekur nieko eina ir eina mieli tautiečiai.
Jeigu jau darbuotojai patys nesusipranta ir į darbą draugiškai žygiuoja sirgdami, imtis iniciatyvos juos atvesti į protą turėtų vadovai, vedėjai ar darbdaviai. Vieną kartą ir visiems laikams turėtų būti išguitas kvailas įprotis vaidinti didvyrius ir sergant žūtbūt veržtis į darbą. Šnarpščiantiems ir kosintiems kolegoms turėtų būti nepakantūs ir jų bendradarbiai ir tiesiai šviesiai pasakyti, kad visiškai nenori nuo jų pasigauti kokio nemielo viruso ar bacilos.