Aidas Kelionis
Sakoma, kad kai žmogui nustoja rūpėti, ar limpa sniegas, jis nustoja būti vaiku. Ko gero, tai labai panašu į tiesą, nes daugelis iš mūsų ilgisi normalios žiemos. Jau nemažai metų iš eilės galima jausti globalaus klimato atšilimo pasekmes. Praėjusi žiema mūsų šalyje ne tik prasidėjo šiltais orais, bet ir visa buvo šilta ir be sniego dangos. Visada tikiesi, kad galėsime pasidžiaugti snieguotomis Kalėdomis, bet prieš pat jas oras dažnai atšyla, o atslinkęs lietus sparčiai barbena į mūsų langus lyg pavasarį.
Žinoma, labiausiai tikra žiema su sniegu ir ledu ant vandens telkinių mėgaujasi vaikai ir žvejai. Bet turbūt vaikus ir žvejus galima sulyginti, nes abi šios žmonių grupės neišpasakytai džiaugiasi ledu. Vos tik ant ežero ar kokio kito vandens telkinio užsitraukia kad ir ploniausias ledelis, vaikai skuba išbandyti jo tvirtumą. Iš pradžių mėto ant jo akmenis ir medžių šakas išbandydami jo tvirtumą. Galop patys atsargiai stato vieną koją. Vis dėlto pirmieji ant ledo užlipa žvejai. Jie dėl kilbuko pasiruošę rizikuoti ne tik sveikata, bet ir gyvybe. Žvejyba – tai absoliučiai nepagydoma liga, kuria susergama ankstyvoje vaikystėje ir sergama iki žilos senatvės. Neprisimenu, kad vaikystėje kas nors iš mano bendraamžių nebūtų žvejojęs. Tik vėliau kartu su bendraamžiais pasidalinome į dvi dalis – tuos, kurie ir liko žvejai visam gyvenimui, ir tuos, kurie apleido šį užsiėmimą ir į rankas meškerę paima tik kartais ar retkarčiais.
Kai buvome vaikai, labiausiai mėgdavome žvejoti šiltuoju metų laiku. Žiemą meškeriodavo tik vienas kitas, nors vaikų šaltis taip neveikia kaip suaugusiųjų, nes jie žiemą lauke nuolat juda. Gal dėl to vaikystėje iš bendraamžių nedaug kas žiemą žvejodavo. Kai augau, nebuvo kompiuterių, tad žiemą, grįžę iš mokyklos, skubėdavome žaisti ledo ritulio, slidinėti su slidėmis, leistis rogutėmis nuo kalno, statyti besmegenių ar sniego tvirtovių ar kautis sniego gniūžtėmis. Gal todėl net būdami suaugę laukiame sniego. Nors dauguma iš mūsų neužsiima pramogomis iškritus sniegui, bet iš dangaus krentantys balti pūkai vis dar primena vaikystės pramogas.
Bene daugiausia aistrų tarp mūsų, kai buvome vaikai, sukeldavo ledo ritulys. Juo labiau, kad mūsų šalis buvo okupuota Sovietų Sąjungos, o pastarojoje šis žaidimas buvo populiariausias. Per televizorių stebėdami SSRS ledo ritulio rungtynes, visuomet sirgome prieš juos. Palaikydavome Kanados, JAV, Čekoslovakijos, Suomijos ar Švedijos rinktines. Nors rimčiausią iššūkį sovietams mesdavo Kanados ledo ritulio meistrai, bet kiekviena raudonosios rinktinės priešininkų pergalė tapdavo didele švente.
Žaisdami ant grynledžio arba nusivalę apsnigtą ežero plotelį, pasistatydavome vartus iš akmenų arba plytgalių. Pasiskirstę komandomis, nutardavome, kokios šalies atstovai šiandien būsime. Visi norėdavo būti kanadiečiais, amerikiečiais, skandinavais ar bent čekoslovakais, o sovietų rinktine – niekas. Žaisdavome, kol sutemdavo, nes po pamokų grįžus namo ne tiek jau daug to laiko likdavo.
Kažkur rūsyje ar garaže dar stovi mano sena ledo ritulio lazda. Kiekvieną kartą ją išvydęs pasijuntu lyg laiko mašina persikėlęs daugiau kaip trisdešimt metų į praeitį. Eidamas gatve ir pamatęs vaikus, ant ežero ledo žaidžiančius ledo ritulį, stabteliu ir su dideliu pavydu juos stebiu.