Šiemet laukia išskirtinis ilgasis savaitgalis, kai turėsime tris laisvas dienas ir galėsime lankyti išėjusiųjų amžinojo poilsio vietas. Įteisinti Vėlines kaip šventinę ir laisvą nuo darbo dieną buvo labai išmintingas ir seniai lauktas valdžios žingsnis. Tik labai gaila, kad jau kurį laiką skamba kalbos, jog laisva diena per Vėlines bus panaikinta. Juk Vėlinės lietuviams, kurie buvo pagonys ir bene paskutiniai Europoje buvo pakrikštyti, yra, ko gero, net svarbesnė diena nei Visi šventieji. Na, galima teigti, kad dabar šios dvi dienos savo reikšme mūsų tautai yra lygiavertės.
Taip jau sutampa, kad kai pasiutęs vėjas drasko nuo medžių lapus, verkia dangus ir užslenka ankstyva tamsa, lapkričio pradžioje minime Visus šventuosius ir Vėlines. Amžinojo poilsio vietos paskęsta žvakučių jūroje, sutvarkyti kapai papuošiami gėlėmis, o artimieji traukia aplankyti išėjusiųjų. Žinoma, pastarieji prisimenami visą laiką, o jų kapai tvarkomi ir prižiūrimi visus metus, bet pirmosios lapkričio dienos išsiskiria tuo, kad amžinojo poilsio vietas lanko itin daug žmonių. Paradoksas, bet būtent čia sutinki giminaičius, kurių būni nematęs visus metus ar dar ilgiau. Atrodo, kad šiais laikais susisiekimas ypač ištobulėjo, praktiškai visi turi automobilius, kurie padeda greitai ir komfortabiliai pasiekti tolimiausias vietas, bet laiko žmonės turi vis mažiau. Visi apsivertę darbais, nesustodami skuba ir lekia paskendę rūpesčiuose, kasdienybės rutinoje ir išmaniųjų technologijų pelkėse.
Atrodo, nors per Visus šventuosius ir Vėlines būtų laikas ne tik aplankyti tau svarbių ir artimų žmonių kapus, bet ir laikas susimąstyti apie itin laikiną ir trapią mūsų būtį. Juk kokios paprastos, menkos, apgailėtinos ir net juokingos yra mūsų problemos prieš amžinybę. Kiek daug bereikalingo laiko, pastangų ir sveikatos žmogui kainuoja rūpinimasis kuo didesne materialine gerove. Atrodytų, lyg žmogus ruoštųsi gyventi amžinai ar bent kelis šimtus metų.
Mažų mažiausiai keistai atrodo pernelyg didelis kapų puošimas ir jų pavertimas kokio nors prabangaus akmens monumentu ar pavyzdingai puoselėjamu darželiu. Netgi vyksta lenktyniavimas, kas pastatys įspūdingesnį paminklą ar pasodins kuo ypatingesnį darželį. Jau net pasitaiko tokių kuriozinių atvejų, kad kelių tonų granito ar kokio kito akmens luitą artimieji pastatę apdraudžia – tiek daug jis kainuoja! Juk reikia ant velionio kapo užritinti kuo didesnį akmenį, kad tik jis neišlįstų. Apskritai, tenka pastebėti, kad lietuviai labiau myli mirusiuosius, o ne gyvus. Juk turėtų būti atvirkščiai. Tad galima įtarti, kad kuo didesnis ir prašmatnesnis antkapis, tuo mažiau velionis patyrė meilės iš artimųjų būdamas gyvas. Tie paminklai ir darželiai kartais net parodo žmonių pasipuikavimą prieš kitus: štai pažiūrėkite, koks aš geras, padorus ir mielas krikščionis – tai ne jūs! Iš tikrųjų artimieji kelių tonų antkapius stato ne tiek velioniui, ne tik pasipuikavimui prieš kitus, bet sau ir savo tuštybei.
Seniai laikas mums visiems pasimokyti iš amerikiečių, škotų, skandinavų ar kitų protingai praktiškų vakariečių. Šiose šalyse antkapiai maži, kuklūs, šalia vienas kitas gėlės žiedas, ir viskas. Net itin įžymių ir pasakiškai turtingų žmonių antkapiai nėra didesni ar puošnesni už paprastų eilinių žmonių. Juk prieš Dievą visi esame lygūs. Bet gal mes tiesiog dabar išgyvename tokį metą, kai karaliauja materialinės vertybės, kurios užgožia žymiai svarbesnį dvasinį pasaulį. Kaip dažnai mes girdime dejuojant, kad vis dar blogai gyvename! Važinėjame gerais automobiliais, o nereta šeima jų turi net kelis. Kasdien valgome sočiai ir kiek lenda, esame apsirengę patogiais ir madingais rūbais. Kažkaip neteko tarp tų žmonių, kurie vis skundžiasi prastu gyvenimu, matyti skurdo. Kalbantys apie dabartinį blogą gyvenimą varo Dievą į medį. Galima garantuoti, kad jie nematė blogo gyvenimo, nes neturi su kuo palyginti dabartinės savo padėties.
Nors lapkričio pradžioje lankydami artimųjų ir giminių kapus, pagalvokime apie amžinas vertybes ir nesukime galvos dėl riebesnio kąsnio ar prabangesnio automobilio. Prisiminkime išėjusiuosius, pasimokykime iš jų gyvenimo išminties, padėkokime už tai, kad jie saugo kiekvieną mūsų žingsnį.
Norite įrengti arba atnaujinti artimo žmogaus kapą? Apsilankykite čia.