Pavasarį, kai Lietuvoje buvo įvestas karantinas dėl plintančio koronaviruso, įgijome iki šiol neturėtos patirties, nes minėto dalyko dar neteko patirti. Pusę kovo ir visą balandį sėdėti namuose, dirbti nuotoliniu būdu ir tik į parduotuvę išeiti ar išvažiuoti apsipirkti, o visa kita teko atidėti geresniems laikams – laukti, kol nelemtas koronavirusas apsiramins ir atlėgs.
Išmokti gyventi visiškai kitaip nei anksčiau mums buvo tikrai nelengva, nes žmogus yra įpratęs darbovietėje dirbti nuo aštuonių valandų ryto iki septynioliktos valandos po pietų. Tiek laiko išbuvus darbe ir dar kelias valandas kitose vietose grįžimas į namus tampa tikra palaima, nes čia galima atsipūsti ir atsipalaiduoti. Karantino metu teko patirti, ką reiškia visą dieną būti namuose su menkomis išimtimis: ne tik dirbti nuotoliniu būdu, bet ir būti namuose su įvairaus mokyklinio amžiaus vaikais, kurie mokėsi nuotoliniu būdu. Kai kam, o ypač vyrams, tai buvo tikrai nelengva užduotis. Jie su savo šeimomis turbūt per kelis dešimtmečius nebuvo praleidę tiek laiko, kiek per pavasarinį karantiną.
Gal tas karantinas ir koronaviruso pandemija nebūtų tokie baisūs, jeigu žmonės nesusidurtų su nuolatine baime susirgti ir numirti. Prisipažinkim, juk mirties baimė yra žymiai baisesnė nei pati mirtis. Žinoma, vieni šios ligos ir galimos tragiškos baigties bijo daugiau, kiti mažiau, bet ta įtampa nemenkai slegia, o kuo įtampa ir dėl to patiriamas stresas ilgesni, tuo blogiau. Itin svariai prie sėjamos baimės ir įtampos prisideda mūsų žiniasklaida. Kiekvieną dieną laikraščių ir internetinių portalų pagrindines antraštes užima didėjantys užsikrėtimų ir mirčių nuo Covid-19 skaičiai. Televizijos ir radijo žinios taip pat prasideda baisiais ir liūdnais pranešimais apie šią Dievo rykštę. Niekas nesiginčija – ši informacija yra būtina ir apie ją pranešti tikrai reikia, bet tai daroma stengiantis kuo labiau sutirštinti spalvas ir viską pavaizduoti kuo įmanoma baisiau. Nereikia pamiršti posakio, kad velnias ne toks baisus, kaip jį piešia. Prie kiekvieną dieną žiniasklaidos rengiamų siaubo seansų svariai prisideda ir politikai. Tarkim, kad ir vis dar dabartinis sveikatos apsaugos ministras A. Veryga. Plikai skusta galva, su kauke ir ne pačiu linksmiausiu balsu ir toli gražu ne optimistine retorika jis ir taip primena herojų iš trilerio ar siaubo filmų. Jeigu jis turėtų pranešti net geras naujienas, vis tiek juo netikėtume, o jis dar beria liūdną statistiką…
Drįsčiau teigti, kad dabartinis karantinas, kuris kol kas turi tęstis tris savaites, kai pasibaigs, bus pratęstas dar trims, o galbūt iki Kalėdų ar net Naujų metų. Jis bus sunkesnis už pavasarinį vien dėl to, kad vyks pačiu liūdniausiu metu per ištisus metus. Lietuvoje lapkričio ir gruodžio mėnesiai ir taip juk patys tamsiausi ir liūdniausi. Pavasarį kasdien ilgėjo dienos ir darėsi vis šilčiau, tad ir optimizmui buvo daugiau pagrindo. Dabar gi viskas atvirkščiai. Dienos kasdien vis trumpyn, o naktys – ilgyn. Net ir be karantino tokiu metu nuotaika ir ūpas toli gražu ne patys geriausi, o čia dar tas nelemtas koronavirusas valkiojasi aplinkui, prie visų kabinėjasi ir stengiasi prilipti.
O gal pavasarį prie jo nors kiek pripratome ir dabartinis karantinas jau bus ne toks sunkus ir bjaurus? Geras dalykas, kad šio karantino metu dirba grožio salonai, o juk mažai kas taip pakelia nuotaiką kaip apsilankymas pas kirpėją, barzdaskutį ir kitą grožio specialistą. Nors mane kirpėjas periodiškai skuta plikai ir tvarko barzdą, bet po to man nesinori kalbėti liūdnai kaip ministras Aurelijus. Tik gaila, kad prieš arba po grožio seanso negalėsiu prisėsti savo mėgstamoje kavinukėje išgerti pora puodelių savo mėgstamos „Lavazza“ kavos. O gal bus palikti keli staliukai lauke, ir oro sąlygos dar leis tai daryti lauke? Jeigu ne, teks tenkintis suoliuku prie ežerėlio.