Jau kelios savaitės visa Lietuva stebi įdomų žaidimą, kurį žaidžia prezidentas G. Nausėda ir premjerė I. Šimonytė. Pastaroji pasiūlė tuziną kandidatų, pretenduojančių vadovauti konkrečioms ministerijoms, kandidatai į ministrus po vieną pradėjo eiti į Prezidentūrą, kur jų laukia prezidentas ir jo komanda, kurie savo ruožtu vertina siūlomus kandidatus. Jeigu premjerė šiame žaidime vadovaujasi šūkiu „siūlome geriausius“ iš visų trijų koaliciją sudarančių partijų, tai prezidentas savo ruožtu vadovaujasi šūkiu „kad ir geriausius, bet visų tikrai nepaskirsiu“.
Gaila, kad prezidentas, dar net nežinodamas kandidatų į ministrus, iš karto nusiteikė visų pasiūlytų asmenų neskirti ir būtinai ką nors atmesti. Juk bent teoriškai, pripažinkime, egzistuoja tikimybė, kad net visi kandidatai gali būti labai geri ir tinkami. Tik ponas Gitanas išpūtė krūtinę ir pagalvojo: kaipgi čia be mano trigrašio apsieis. Juk nebūčiau prezidentas, jeigu ko nors nepraspirčiau iš kandidatų į ministrus sąrašo. O kaip gerai žinoma, kai nori ką nors mušti, lazdą rasti yra vienas juokas. O kur dar ištikimieji prezidento patarėjai, kurie vienas po kito kaišiodami galvas į prezidento kabinetą vis klausinėja: prezidente, gal reikia ką sumušt?
Pirmiausia buvo galima nuspėti, kad ponas Gitanas ir jo komanda mažiau galės nuveikti norėdami atmesti konservatorių kandidatus į ministrus, nes ši partija Seimo rinkimuose pelnė pusšimtį mandatų ir tapo valdančiosios koalicijos vyresniuoju broliu. Kadangi Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos vaidmuo valdančiojoje koalicijoje yra svarbus, bet menkesnis nei konservatorių, tai prezidentas su chebra gerai suprato, kad lengviausia ir paprasčiausia bus kabinėtis prie abiejų liberalių partijų kandidatų į ministrus, nes nuo konservatorių gali gauti tokį atkirtį, kad maža nepasirodys. Bet prezidentas, pasipraktikavęs su liberalių jėgų kandidatais į ministrus, nutarė pabandyti prisikabinti prie konservatorių kandidatų. Iš pradžių bandė kažką neaiškaus palementi apie konservatorių kandidatę į finansų ministrus G. Skaistę. Bet juk šiai konservatorių politikei patirties tikrai netrūksta, ji yra 39 metų amžiaus, be to, mokslų daktarė, o tarp kandidatų į ministrus tokių yra net keturi.
Bene labiausiai prezidentas ir jo sėbrai įsismagino vertindami Laisvės partijos kandidatės į teisingumo ministrus kandidatūrą. 32 metų amžiaus E. Dobrovolska yra tikrai labai gabus žmogus, bet visa bėda, nutarė prezidentas ir jo kompanija, yra ta, kad ji neturi vadovaujamo darbo patirties ir autoriteto. Bet jeigu vien taip mąstysi, kandidato kompetencija, sugebėjimai ir šiuolaikiškumas liks trečioje vietoje ir tai, vargu, ar yra teisinga ir naudinga valstybei. Be to, E. Dobrovolska nuostabiai ir neįtikėtinai gerai kalba. Kaip teigia rimti mokslininkai: kalba ir kalbėjimas yra žymiai svarbiau už įgūdžius. Galima pridėti, ir už vadovaujamo darbo patirtį ir autoritetą, kuriuos gabus žmogus įgis mikliai.
Neabejotinai pati rimčiausia ir solidžiausia yra kandidato į sveikatos apsaugos ministrus A. Dulkio kandidatūra. Jis turi kelių dešimčių metų vadovavimo valstybinėms įstaigoms patirtį, yra tikras valstybininkas, turi milžinišką autoritetą ir yra labai gabus ir talentingas. Tokių žmonių Lietuvoje yra mažai ir jais nesimėtoma, nes tai per didelė prabanga mūsų šaliai. Tai tiesiog ideali kandidatūra būti sveikatos apsaugos ministru tokiu sudėtingu pandemijos metu. Tik, mielieji, viena smulkmena – jis kažkodėl dėl nepaaiškinamų priežasčių kliūva prezidentui, nes kažkada šis nepaskyrė A. Dulkio antrai valstybės kontrolieriaus kadencijai. Šiaip sau, be jokių rimtų argumentų. A. Dulkys, kaip kandidatas į sveikatos apsaugos ministrus, atsinešė 130 punktų pandemijos suvaldymo planą! Kaip rašė apžvalgininkas R. Valatka, A. Dulkys savo pasiūlymais uždulkino prezidentą. Jeigu šis žmogus nebus paskirtas sveikatos apsaugos ministru, G. Nausėda parodys savo, kaip valstybės prezidento, aukščiausio lygio kompetencijos trūkumą. Juokai juokais, bet gal iš tiesų buvo teisus vienas pilietis feisbuke parašęs, kad ne G. Nausėda turėjo egzaminuoti A. Dulkį, o pastarasis turėjo egzaminuoti prezidentą.
Reikia pridurti, kad šiuo atveju ne tik ir ne tiek premjerė I. Šimonytė ir jos kandidatai į ministrus laiko savo sugebėjimų ir kompetencijos egzaminą, bet ir pati Prezidentūra su ponu prezidentu tautai viešai rodo savo kompetencijos lygį. Jeigu ponui prezidentui yra tokia svarbi vadovaujamo darbo patirtis, tai jam reikėtų priminti, kad jis irgi tapo prezidentu neturėdamas tokio lygio darbo patirties, tad, prieš reikalaujant iš kitų ir keliant jiems absurdiškus reikalavimus, reikėtų pasižiūrėti į save patį.•