Po tris savaites trukusių premjerės, prezidento ir kandidatų į ministrus ristynių viskas baigėsi geriau nei buvo galima tikėtis. Prezidentas pūtė krūtinę, purtė įvairiaspalvę uodegą, rodė balsą lyg briedis girioje, bet viskas baigėsi tuo, kad iš būrio kandidatų į ministrus buvo nepatvirtinti tik du: kandidatai užimti žemės ūkio ministro ir susisiekimo ministro postus. Ne patys svarbiausi ir tikrai ne patys geriausi iš pasiūlytų būrio. Bet jiems greitai buvo surastos tinkamos pamainos.
Svarbiausia, kad buvo patvirtinti tie kandidatai, kurie yra tikrai geri ir jų sugebėjimų ir talento reikės Lietuvai ypač nelengvu pandemijos metu. Smagu, kad Vyriausybėje dirbs tokios ministrės kaip M. Navickienė, kuri vadovaus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, G. Skaistė, vadovausianti Finansų ministerijai, ar E. Dobrovolska, kuri vadovaus Teisingumo ministerijai. Puiku, kad jos ne tik gabios, kompetentingos, bet ir jaunos. Dar geriau, kad sveikatos apsaugos ministru tapo A. Dulkys – tikras valstybininkas ir talentingas vadybininkas. Na, mielieji, gal jau užtenka tų įmitusių diedų Vyriausybėje, kurie buvo tokie savimi patenkinti ir gražūs tik patys sau. Ačiū Dievui, baigėsi ketverius metus valstiečių sekta pasaka apie kažkokią nepaprastą ir išskirtinę profesionalų Vyriausybę, kuri buvo atėjusi gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Baigėsi pasaka apie tų profesionalų neįtikėtiną ir dar neregėtą kompetenciją ir išskirtinį skaidrumą. Juk žuvis pūva nuo galvos. S. Skvernelis tapo vienu prasčiausių premjerų per visą atkurtos Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmetį. Bukai užsispyręs, įžūlus, ribotų galimybių ir intelekto, žemos vidinės kultūros. Toks buvo, dėkui Dievui, jau buvęs premjeras. O kur dar S. Skvernelio ir jo ministrų nejuokingi pokštai ir prikrėstos eibės. Prisiminkime premjero keliuko istoriją, žiniasklaidos teisių visokeriopą ribojimą ar norą užvaldyti visuomeninį transliuotoją – LRT (Lietuvos radiją ir televiziją).
Nereikia net minėti visų ministrų – užtenka tik kelių pavardžių: J. Narkevičius ir R. Tamašunienė. Ponas Jarekas prikrėtė tokių eibių ir nesąmonių, jog to užtektų penkiems ar dešimčiai ministrų kabinetų. Ne gana to, kai šio ministro skandalai ir nekompetencija tapo aiškiai matoma visiems Lietuvos žmonėms, J. Narkevičius nepakluso net keliems prezidento G. Nausėdos raginimams atsistatydinti. Premjeras S. Skvernelis ir jo ministrų kabinetas ilgą laiką atvirai bei bjauriai tyčiojosi iš prezidento, jo institucijos ir visų Lietuvos žmonių.
Paimkime bet kurį buvusio ministrų kabineto ministrą ir palyginkime su naujos Vyriausybės ministru – skirtumas toks, kad net akis bado. Kaip diena ir naktis. Bet svarbiausia, kad Vyriausybės galva pati premjerė I. Šimonytė yra nepalyginamai pranašesnė už S. Skvernelį visomis prasmėmis: kaip žmogus ir kaip specialistė.
Tik kai kam tas skirtumas nematomas ir visiškai nesuprantamas. Kad ir R. Karbauskiui su S. Skverneliu. Jie be jokio supratimo pareiškė, kad nauja Vyriausybė yra prasta. Matyt, toks jau jų supratimas, jeigu ministrai nėra įmitę diedai, važinėjantys prabangiais automobiliais ir ant visų ir visko dedantys skersą – tai jau, ponai, ne lygis.
Pagaliau Lietuva turi itin aukšto lygio premjerą ir tokio paties lygio ministrų kabinetą. Be to, pati premjerė ir patys ministrai kels sau žymiai didesnius reikalavimus nei buvusi Vyriausybė. Tad galima visiškai neabejoti, kad kokiam nors ministrui susimovus šis bus nedelsiant atstatydintas, o ne dels, lauks ir tyčiosis iš visuomenės. O tai jau vakarietiškų politikos standartų aukšti reikalavimai. Lietuva pagaliau sulaukė aukšto lygio valdžios, kai joje ne asmenys, baigę Žemės ūkio ar Veterinarijos akademijas (agronomai ir zootechnikai), o asmenys, baigę Vilniaus ir net užsienio universitetus – tikri humanitarai.