DŽ redakcijos nuomonė
Nežinia, ar tai sutapimas, ar suplanuota akcija, kad artėjant Laisvės gynėjų dienai, rajono valdžia tėškė visuomenei akibrokštą, pranešdama, jog atminimo lentos, skirtos Nepriklausomybės kovų savanoriams ir Vyties kryžiaus savanoriams, perkeltos nuo Šv. Onos bažnyčios tvoros, kur prieš kelerius metus buvo iškilmingai atidengtos, į „aikštę“ prie Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos.
Apie šį atminimo lentų perkėlimą netruko pasigirti vicemeras Audrius Klėjus, teigdamas, jog buvo nuspręsta Nepriklausomybės gynėjų atminimą įamžinti garbingesnėje ir labiau tam tinkamoje vietoje. „Visi vienbalsiai sutarėme, kad geriausia vieta yra būtent ši aikštė. Čia plevėsuoja pirmoji rajone iškelta nepriklausomos Lietuvos vėliava, šalia stovi gimnazija, todėl pirmoji Lietuvos vėliava kartu su simboliniais paminklais turės įtakos patriotiniam jaunimo ugdymui“, – sakė Lazdijų rajono savivaldybės vicemeras, darbo grupės laisvės kovoms įamžinti narys.
Vicemeras gal nežino, jog atminties įamžinimo vietų parinkimas, architektūros detalių ir urbanistikos elementų bei kraštovaizdžio konteksto suderinimas vyksta pagal specialistų parengtą projektą, bet ne „grupei draugų“ nusprendus. Tiesa, Lazdijuose nėra nei vyriausiojo architekto, nei urbanisto bei kraštovaizdžio architekto, tačiau juk galima prašyti pagalbos iš kitų rajonų ir miestų. Tačiau panašu, jog kai kurie Lazdijų inžinieriai, medicinos seserys ir pedagogės šiuos klausimus geriau išmano už specialistus.
Nemažai lazdijiečių buvo nemaloniai nustebinti, kai sužinojo, jog atminimo lentos buvo tyliai perkeltos į laukymę, kurią skambiai bandoma vadinti „aikšte“. Ar nebuvo galima paklausti šiuo klausimu lazdijiečių nuomonės, kuri vieta tinkamiausia atminimo lentoms? Rajono valdžia gyrėsi, jog, prieš priimdama visai bendruomenei svarbius sprendimus, atsiklaus žmonių nuomonės.
Paradoksalu, bet, kai valdžia sprendė niekinį klausimą, ar pirkti elektrinį autobusą, buvo suorganizuota gyventojų apklausa, o kai reikėjo nuspręsti, kuri vieta geriausia Lietuvos patriotų atminies įamžinimui, apklausos neprireikė, viską nusprendė labai „profesionalių“ specialistų komanda.
Kažin, ar čia ne ta pati komanda, kuri trukdė Seirijų centre atsirasti paminklui mūsų krašto partizanams? Ar čia ne tie patys „specialistai“, kurie siekė šį paminklą iš miestelio centrinės aikštės iškelti į pakraštį? Kas tai buvo – sabotažas ar visažiniškumo iliuzija? Gerai, kad tąkart „specialistų“ komanda buvo ryžtingai išvaikyta.
Tai vis dėlto, kokia tikroji Lazdijų atminimo lentų perkėlimo priežastis? Apie tai paklausta savivaldybė pateikė labai netikėtą atsakymą: „Šių metų vasarą buvo tvarkoma Lazdijų Šv. Onos bažnyčios aplinka ir perstatomos dalis akmeninių tvorų. Bažnyčios klebonas Nerijus Žvirblys savivaldybę informavo, kad tvora, ant kurios pritvirtintos atminimo lentos, bus griaunama, ir paprašė jas nukabinti. Su klebonu kiek vėliau buvo aptarta nauja, tinkamesnė atminimo lentų pastatymo vieta.“
Štai ir visa problemos esmė – lentos trukdė klebonui, todėl jis paprašė jas iškelti. Pasirodo, klebonas, o ne rajono valdžia sprendžia, kur turi būti įamžinamas visų kraštiečių gerbiamių žmonių atminimas.
Mūsų kraštietis, žinomas žurnalistas Vilius Kavaliauskas, kurio iniciatyva visoje Lietuvoje buvo atidengtos 275 atminimo lentos Nepriklausomybės kovų savanoriams, puikiai prisimena iškilmingą lentų atidengimą Lazdijuose, ant bažnyčios tvoros, šalia partizanų vado memorialo. Jis teigė, jog šios lentos įvairose Lietuvos vietose buvo įrengiamos labai įvairiai. Kai kur buvo į tai pasižiūrėta labai profesionaliai – buvo parengti projektai, o kai kur tas veiksmas vyko saviveiklos principu. Jo numone, parenkant vietą atminimo lentoms, būtina įvertinti vietos lankomumą, prestižiškumą. V. Kavaliausko pastebėjimu, dažniausiai tokios lentos būdavo įrengiamos garbingiausioje miestelio vietoje.
Panašu, jog Lazdijai, perkeldami atminimo lentas, pasirinko saviveiklinį modelį – sovietmečiu tai buvo vadinama „samodielka“, o mūsų laikais – savadarbiu.
Ar tikrai kai kurie rajono politikai ir dvasininkai yra išmintingesni už specialistus? Ar tikrai bažnyčios tvora svarbiau už didvyrių atminimą?
REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /