Kasmet artėjant Sausio 13-ajai visi nurimsta ir vis labiau susimąsto apie šią itin svarbią kiekvienam lietuviui datą. Tai, ką prieš trisdešimt metų padarė mūsų tauta, yra tikro didvyriškumo stebuklas. Viena yra nepriklausomybę atkurti, o kita laisvę apginti, nes jeigu nesugebama apginti to, ką iškovojai, reiškia, nesi vertas nei nepriklausomybės, nei laisvės. O jos buvo apgintos ne kovojant su ginklu, o atsistojus plikomis rankomis prieš iki dantų ginkluotą ir sužvėrėjusią sovietinę kariuomenę. Prieš pastarąją stovėjo paprastos minios, bet kokia meilė tėvynei degė tų žmonių širdyse, koks ryžtas ir pasiaukojimas liepsnojo jų akyse! Net tankai, desantininkai ir kiti sovietinės armijos monstrai buvo bejėgiai prieš žmones, kurie stojo prieš juos. Ryžtas ir pasiaukojimas buvo tokie dideli, kad ant laisvės aukuro keturiolika lietuvių sudėjo savo gyvybes. Amžina garbė ir šlovė jiems! Šie mūsų didvyriai nebus pamiršti tol, kol gyvuos Lietuva ir bus gyvas bent vienas tikras lietuvis.
Kaip prastai tuomet gyvenome materialine prasme palyginus su dabartimi, bet kokie buvome stiprūs ir neįveikiami savo dvasia. Nė vienas, tuomet stovėjęs prie Parlamento, televizijos bokšto, radijo ir televizijos pastato ar kitose vietose, nesakė, kad šalta, neverkė ir nedejavo, jog sunku. Pasiryžimas ir noras išlikti laisviems ir vėl nebūti sukaustytiems grandinėmis tą naktį darė stebuklus!
Per tuos trisdešimt laisvės ir nepriklausomybės metų mūsų valstybė labai sustiprėjo ir suklestėjo. Gyvenimo sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais su dabartimi nėra net ko lyginti. Šiuo metu esame išsivysčiusi Europos valstybė, kurią pripažino ir į savo tarpą kaip lygiateisius narius priėmė laisvojo Vakarų pasaulio valstybės. Žinoma, vis dar susiduriame su tam tikrais sunkumais, bet žengiame teisinga kryptimi. Turime įveikti atsilikimą nuo kitų laisvojo pasaulio valstybių, kurį lėmė pusę amžiaus trukusi sovietinė okupacija. Itin svarbios mūsų šaliai yra narystė ES ir NATO. Jeigu narystė ES mums padėjo ir padeda dar tvirčiau atsistoti ant kojų ekonomine ir finansine prasme, tai narystė NATO yra mūsų saugumo garantas. Ypač dabar, kai Rusija, sekdama prasčiausiomis sovietinėmis tradicijomis, vėl perbraižo valstybių sienas ir reiškia įvairias sveiku protu nesuvokiamas teritorines pretenzijas. Krymo okupacija, įsiveržimas į Rytų Ukrainą ir besąlyginis Minsko šėtono kruvino režimo palaikymas – faktai, darantys milžinišką gėdą Kremliaus valdžiai. Kol Rusijoje nėra demokratijos, o už jos vairo stovi diktatorius V. Putinas, tol normalus ir demokratiškas pasaulis, o kartu ir mes negalime būti visiškai ramūs dėl savo ateities. Todėl reikia iš visų galių stiprinti savo kariuomenę ir tam skirti kuo didesnį finansavimą. Taip, esame NATO nariai, bet stengtis turime ir patys.
Rusija, puoselėjanti savo imperines ambicijas, to, kad atgavome nepriklausomybę ir laisvę bei išgyvenome be jos, mums niekada neatleis. Juk kai atkūrėme nepriklausomybę, Kremlius mums pranašavo greitą ekonominį krachą. Neprapuolėme, net kai Maskva mums paskelbė blokadą. Kas ta blokada palyginus su Sausio 13-osios baisybėmis! Tokia maža Lietuvėlė, o ėmė ir nepabūgo rusiškos meškos ir net nušluostė jai nosį! Kaipgi nebus pikta?! Todėl Rusijoje ir netyla kalbos, kad reikia okupuoti visas kažkada SSRS priklausiusias respublikas. Bet kas buvo, to jau nesugrąžinsi, nes pasaulis neatpažįstamai pasikeitė per tris dešimtmečius.
Sausio 13-ąją minėdami savo didžiosios pergalės trisdešimtąsias metines neturime pamiršti, kad prieš tris dešimtmečius mus itin palaikė pažangūs Rusijos politikai, intelektualai ir kiti šviesūs žmonės. Iš jų lūpų tuometinis SSRS vadovas M. Gorbačiovas ir kiti Kremliaus veikėjai susilaukė itin aštrios ir griežtos reakcijos. Deja, mes judame į priekį ir sėkmingai vystomės, o Rusija žengia atgal visomis prasmėmis ir vis labiau grimzta į įvairių problemų liūną.
Ne tik Sausio 13-ąją, bet ir šiokiomis dienomis, kai pradedame dejuoti dėl neva prasto gyvenimo ir niurnėti bei skųstis įvairiais dalykais, reikėtų prisiminti lemtingas ir šlovingas 1991-ųjų sausio dienas, kai nerūpėjo gyvenimo smulkmenos, o širdyje degė vienintelis noras – būti laisviems. Kokie beprasmiški ir juokingi tuomet mums pasirodys šios dienos rūpesčiai! Dažniau prisiminkime keturiolika žuvusiųjų, tūkstantį sužeistųjų ir bent mintyse padėkokime jiems už tai, kad dabar esame laisvi, galime patys kurti savo ateitį ir gyventi ramiai ir oriai.