Dineta Babarskienė
Mezgimo virtuozė Alma Slančiauskienė: „Mezgu viską: ir didelius mezginius, ir mažus – svarbu, kad rankos būtų užimtos.“
Alma Slančiauskienė iš Kučiūnų sako, jog svarbiausia jai, kad rankos virbėtų. „Aš paprastas žmogus, kuriam patinka megzti. Nieko stebuklingo juk neatradau, man tiesiog patinka megzti. Neduok Dieve, jei kas atsitiktų akims ar rankoms, savęs be mezgimo ir be virbalų aš jau neįsivaizduoju“, – tikina mezgėja. Mezga nuo mokyklos laikų: nuo septintos ar aštuntos klasės. „Tada nebuvo tiek visokių siūlų, nebuvo ir didelio pasirinkimo, mezgėme iš to, ką turėjome, o ir tie mezginiai nebuvo tokie gražūs. Mezgė močiutė, kojines megzti ji ir pamokė, mama irgi mezgė“, – prisimena ponia Alma.
„Mezgu viską: ir didelius mezginius, ir mažus – svarbu, kad rankos būtų užimtos“, – sako ji. Tiesa, daugiausia „draugauja“ su virbalais, vąšelį į rankas paima, bet tik tiek, kiek jo būtinai prisireikia.
Kasdien turi bent pora eilių numegzti – kitaip būna pikta
„Keliuosi 6 valandą ryto ir einu į tvartą. Ten manęs laukia 5 karvytės, dar 8 veršeliai, dideli ir maži, kiaulytės. O 8 valandą ryto aš jau sėdžiu su virbalais“, – taip pasakoja apie savo dienas mezgėja. Mezga ir iki 12 nakties, ir dar ilgiau. Kad niekam netrukdytų, mezga atskirame kambaryje, mezga ir muzikos klausosi. Daro tai kasdien, tačiau spėja nudirbti ir visus buitinius, namų ruošos darbus: ir valgyti pagamina, ir susitvarko namus. „Padirbu, pamezgu, vėl padirbu, vėl pamezgu. Užkaičiu virti pietus, kol verda, mezgu, sutvarkau kambarį ir mane kaip magnetas vėl traukia pamegzti“, – pasakoja ponia Alma. Vasarą jai darbų dar padaugėja: prižiūri daržus, kurių, kaip pati sako, be galo daug sodina, o ir marinuoja, vakuoja. Tačiau net tada mezga, kaip pati prisipažįsta, kad vis tiek turi bent pora eilių numezgti. „Jei aš nepamezgu nė kiek, tai prie manęs geriau nesiartinti, nes būnu pikta. Be virbalų nė iš vietos. Virbalai mane lydi visur ir visada“, – neslepia ji.
Fotosesijose jos mezginiais puošiami vos poros savaičių kūdikėliai
„Mieliausia megzti mažiukams. Renkuosi gražias spalvas, o ir raštus visokius“, – pasakoja mezgėja. Sako, kad smagu, kai nuotraukose pamato lėliuką, aprengtą jos rankų darbo mezginiais. Pasakoja, kad prieš septynerius metus ją susirado fotografė, kuri fotografuoja kūdikėlius. „Paprašė numegzti drabužėlių mažiukams, vos poros savaičių kūdikėliams. Kol aš išsistudijavau, kaip tai padaryti, patikėkite – užtrukau“, – prisimena ji. Dabar jau ir pati nustebo pamačiusi, kiek jos megztų drabužėlių, naudojamų fotosesijose, susikaupė fotostudijos drabužinėje. Ponia Alma sako, kad dabar madinga rengti naujagimius megztais rūbeliais. Tad nenuostabu, kad rūbelių vaikams sakosi primezgusi tūkstančius, ir tai tikra tiesa. „Dažnai mezgu fotosesijoms didžiulius lyg šalikus tokius, į kuriuos suvyniojami lėliukai. Vien jų kiek primezgusi esu. Itin mažų drabužėlių – daug mezgu. „Facebook“ puslapyje „Baltas pūkas“ galima pasižiūrėti, nuotraukose mano megzti darbai“, – sako ji.
Įsigudrinusi buvo: megzdavo laikraštį skaitydama
Praeitais metais ponia Alma sumezgė 352 siūlų kamuolius. „Šiemet norėčiau sumegzti 365 kamuolius siūlų. Kiekvieną dieną po kamuolį. Tada drąsiai galėsiu pasakyti: nė dienos – be mezgimo“, – sako tokio savo asmeninio mezgimo rekordo siekianti mezgėja. Prisipažįsta, kad buvę dienų, kai per dieną sumegzdavo ir tris siūlų kamuolius.
„Vyras eina į parduotuvę duonos, o aš siūlų. Jei neperku, tai bent pačiupinėti būtinai nueinu“, – neslepia ji. Renkasi merino vilnos siūlus, kiti, anot jos, nori mezginio iš paprastų vilnonių siūlų ir tik baltų būtinai, mezga ir iš šuns vilnos siūlų. „Dabar kaip tik naikinu siūlų likučius“, – sako juokdamasi ponia Alma. Toks pasakymas tikrai nereiškia, kad ji juos surenka ir išmeta – tikrai ne, visus siūlus sunaudoja, sumezga. „Mezgu kojinyčių, batukų“, – tarsteli ji.
Auksarankė dalyvauja mugėse, labdaringose akcijose, bendruomenių renginiuose, kojinių mezgimo čempionatuose. „Labai smagu, kai gali sudalyvauti“, – džiaugiasi ji. Pro viską mugėse gali praeiti nė nežvilgtelėjusi, o štai pro močiutę su megztomis kojinėmis – niekaip, pamačius megztu drabužiu apsirengusį žmogų, taip įsispokso, kad kartais net sulaukia klausimo, ko ji taip žiūrinti?
Pasakoja, kad kartą gavusi užsakymą vaikeliui kombinezoniuką numegzti. „Bekalbant su mama, paaiškėjo, kad mažylis – ankstukas. Įsivaizduokite, kokio dydžio reikėjo jam kombinezoniuko – tokio mažo aš nebuvau mezgusi. Numezgiau per pusantros dienos ir išsiunčiau neprašydama jokio atlygio – padovanojau palinkėdama mažyliui sveikatos. Mama dėkojo, ašaros ir man riedėjo iš džiaugsmo, kad galiu kažkam gero padaryti“, – prasitaria ji. Sako, kad vaikiškam kombinezonui numegzti paprastai reikia dviejų dienų, o mažų batukų ir tris ar keturias poras per dieną numezga. Prisipažįsta, kad, ko gero, nėra daikto, kurio ji negebėtų numegzti. „Žiūriu televizorių ir mezgu. Tai netrukdo nei vienam, nei kitam. Anksčiau megzdavau laikraštį skaitydama. Tik pastebėjau, kad akims nelabai gerai“, – prasitaria mezgėja.
Norėtų, kad megztų ir vyras. „Bet nemezga jis. Nenori. Išardyti, jei mezginį kokį reikia, išardo“, – tikina ponia Alma. Norėtų mezgimo mašiną nusipirkti. „Bet vyras sako, kad aš pati kaip mezgimo mašina“, – juokiasi meistrė. Tikina, kad iš mezgimo galima ir pragyventi.
Jos mezginius noriai dėvi kiti, šeimos nariai to nedaro. „Tik megztas kojines nešioja“, – tarsteli ji. Jos darbai keliauja po pasaulį. „Kažkurią dieną galvojau, ar mano darbų yra Lenkijoje, Amerikoje tai tikrai yra. Atsiminiau, kad ir Lenkijoje yra. Anksčiau buvo įdomu, kur mano mezginiai iškeliauja, dabar jau ne. Tuo nieko nenustebinsi. Juk lietuviai išsibarstę po pasaulį, tad užsisako, numezgu, keliauja žmonės, keliauja ir mano mezginiai. Kartais nė nepaklausiu, kur juos dėvės, juk ir taip daug klausimų kyla, kol suderiname mezginį: koks jis turėtų būti, kaip atrodyti“, – pasakoja mezgimo virtuozė Alma Slančiauskienė. Kai numezga, iškart išsiunčia arba padeda į komodą, kaip pati sako, ilsėtis ramybėje, kol pasiims užsakovas. „Ir greičiau stveriu vėl megzti“, – tarsteli užkietėjusi mezgėja.