Kai kalbame apie Lietuvos visumą, ją įsivaizduojame kaip didelę, spalvingą dėlionę, sudarytą iš tūkstančių miestų ir miestelių su juose gyvenusiais ir gyvenančiais žmonėmis, su savitomis tradicijomis, istorija, kuri ir sudaro mūsų šalies visumą.
Vienas iš tokių dėlionės segmentų – ant Dzūkijos ir Suvalkijos rubežiaus įsikūręs Krosnos miestelis, kuris savaitgalį minės 420 metų sukaktį.
Ta proga pakalbinome keletą šio miestelio gyventojų, kurie vienaip ar kitaip prisideda, kad Krosnos vardas nedingtų iš mūsų žemėlapio, kad ten būtų gera gyventi ir džiaugtis kasdiena ir šventėmis.
Pašnekovų klausėme, kas juos sieja su Krosna, kas čia džiugina, kas liūdina, kokias mato miestelio perspektyvas. Beveik visi džiaugėsi neblogai sutvarkyta miestelio infrastruktūra, tačiau liūdėjo dėl silpnos žmonių bendrystės ir noro veikti išvien.
Pasigenda žmonių bendrystės
Krosnos istorijos tyrinėtoja Bronė Mockevičienė čia gyvena beveik 50 metų.
„Kai vyrą paskyrė mokyklos direktoriumi, tai mes čia atsikėlėme iš Dzūkijos glūdumos. Kai atsikėlėme, buvo gyvas miestelis, daug suaugusių ir vaikų, mokykloje buvo per 300 mokinių. Buvo daug jaunų žmonių, o dabar nyksta Krosna. Tiesa, yra jaunų žmonių, jie labai darbštūs ir sumanūs, tačiau mokinukų sumažėjo, uždarė mokyklą“, – sakė B. Mockevičienė.
Paklausta, ar Krosna priklauso Dzūkijai, ar Suvalkijai, B. Mockevičienė mano, jog pagal tarmę, tai daugiau Suvalkija, nes dzūkuojančių žmonių čia beveik nėra. Anot jos, Krosna istorijos bėgyje patyrė daug priklausomybių – priklausė Alytui, Marijampolei, Kalvarijai, Simnui, Lazdijams.
„Jei vertinsime pagal gyvenimą, būdą, tai Krosnoje neliko daug vietinių, daugiau atvykusių iš kitų vietų. Suvalkietiško savininkiškumo yra daugiau nei dzūkiško atvirumo. Krosniškiai labiau užsidarę, trūksta bendruomeniškumo, visi gyvena atskirai, trūksta vienijančios jėgos“, – pastebėjo B. Mockevičienė.
Paklausta, kas ją Krosnoje džiugina, o kas liūdina, ponia Bronė sakė, jog ją džiugina tai, kad miestelis vis dar laikosi, žmonės gražina savo sodybas, sutvarkyta infrastruktūra, neblogi keliai.
„Liūdina, kad nėra bendrumo, bendrystės, kiekvienas daro savo darbus, bet nepavyksta suvienyti bendruomenės. Kunigas pats turi pjauti žolę šventoriuje, parapijiečiai neprisideda. Keistai atrodo“, – pastebėjo B. Mockevičienė.
Ji džiaugėsi, jog yra išeivių iš Krosnos, kurie iki šiol palaiko glaudžius ryšius su tėviške.
Anot B. Mockevičienės, labai smagu, kad dailininkas Juozas Gecevičius labai aktyviai dalyvauja Krosnos gyvenime, jis atvyksta į Kalniškės mūšio minėjimus, o vasarą organizuoja dailininkų plenerus. Australijoje gyvenanti Lolita Kalėda palaikydavo ryšius su Krosnos mokykla, skirdavo jai lėšų.
„Mokyklos netektis labai rimtas, liūdnas ir graudus reiškinys. Mokykla buvo kultūros, šviesos centras, o dabar tas kampelis jau miręs. Mokyklai šiemet būtų sukakę 160 metų, bažnyčiai 180 metų, nežinau, kodėl tie jubiliejai nebuvo sujungti į vieną ir švenčiami per titulinius šv. Mato atlaidus“, – svarstė B. Mockevičienė.
Trūksta bendro darbo
Krosnos parapijos klebonas Valdemaras Smulskis čia dirba dvejus metus ir pasigenda žmonių veikimo viena kryptimi.
Paklaustas apie tai, kaip jis galėtų apibūdinti Krosną, klebonas sakė, kad čia susimaišiusi suvalkiečių ir dzūkų bendruomenė. Yra daug nuoširdžių žmonių, tačiau nemažai ir piktų pavyduolių. Kalbėdamas apie tai, kaip bendruomenė lanko bažnyčią, klebonas pastebėjo, jog lankomumas yra pasyvus, o žmonės tingūs ir pavydūs.
„Kartais ateina mažai žmonių, kartais daug, bandau juos suvienyti, sujungti, kviečiu į visus renginius. Bažnyčia, seniūnija, Kultūros centras turi tarpusavyje bendradarbiauti. Šventės turi būti kuriamos kartu“, – įsitikinęs klebonas.
Jo nuomone, Krosnoje yra problemų dėl bendrystės. Žmonės bendrauja, bet klebonas negalėtų pasakyti, kad jie yra kaip vienas kumštis – visi gyvena kas sau.
„Organizuodami renginius, visi veikia kas sau, trūksta vienybės ir bendro darbo. Stengiamės vienyti žmones, bet pasigendame žmonių meilės vieni kitiems. Daug žalos padarė kovidas, žmonės nenori jungtis bendrai veiklai. Krosnoje šventės turėtų būti per titulinius šv. Mato atlaidus, reikėjo sujungti atlaidus ir miestelio įkūrimo šventę, tam reikėjo vienyti visą bendruomenę“, – įsitikinęs klebonas.
Džiaugiasi sugrįžęs į protėvių žemę
Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narys, buvęs meras Artūras Margelis pripažįsta, jog Krosnos kraštas jam yra labai artimas ir puikiai pažįstamas.
„Šis kraštas yra mano gimtinė, Margelių giminė čia gyvena daugiau nei 150 metų. Čia jaučiu savo protėvių dvasią, branginu iš senų laikų išlikusius savo prosenelių sodybos pastatus. Čia prabėgo mano vaikystė, Krosnos bažnyčioje buvau privestas prie Pirmosios Komunijos, mokiausi Krosnos mokykloje, kuri mano laikais buvo pilna mokinių, tada ir Krosnoje per 500 žmonių gyveno, parapija turėjo atskirą kleboną“, – pasakojo A. Margelis.
Jis nerimauja, kad Krosna, kaip ir daugelis Lietuvos miestelių, pamažu nyksta.
Paklaustas, kas jį džiugina Krosnoje, A. Margelis sakė, jog smagu matyti renovuotus kultūros namų, mokyklos pastatus, sutvarkytas gatves ir puikų apšvietimą.
„Smagu, kad per mūsų darbo savivaldybėje kadencijas pavyko sutvarkyti rajono miestelius, tarp jų ir Krosną. Tie darbai liks ateinančioms kartoms, jos galės tai matyti ir po šimto metų, žinoma, jei iki tol gyvuos Krosna“, – sakė A. Margelis.
Jis pripažino, jog liūdina tai, jog Krosnoje kasmet mažėja gyventojų, o dabartinė valdžia uždarė mokyklą, kuri šiemet turėjo švęsti 160 metų sukaktį, gerai, kad bent vaikų darželis liko.
A. Margelis pasakojo, jog tam tikrą laiką buvo išvykęs gyventi ir dirbti į Lazdijus, tačiau labai džiaugiasi vėl sugrįžęs į tėviškę ir iš naujo prisilietęs prie savo giminės šaknų, likusių Krosnos krašte.
Kviečia atvykti į šventę
Audra Kimbirauskienė, Krosnos bendruomenės pirmininkė, pasakojo, jog yra gimusi šalia Krosnos, tačiau visas jos gyvenimas susietas su šiuo miesteliu.
„Mūsų gyvenvietė yra šalia didelės kryžkelės, visur patogu patekti, nemažas tas mūsų miesteliūkštis, tai kuo daugiau žmonių, tuo daugiau nuomonių ir interesų, ir poreikių, čia gyvena labai įvairūs žmonės. Mes save laikome Dzūkija, o už geležinkelio – Suvalkija, kur geros žemės, tai jau Suvalkija“, – dėstė Audra.
Kalbėdama apie bendruomenės veiklą, ji sakė, jog Krosnoje veikia Vaikų dienos centras, kurį lanko 20 vaikų, čia jie ateina paruošti pamokas, pietauja, žaidžia.
„Teikiame paslaugas tiems mūsų bendruomenės nariams, kurie neturi kur išsimaudyti, išsiskalbti. Turime bendruomenės ansamblį, kurį noriai lanko pagyvenę miestelio žmonės. Jaunų žmonių yra miestelyje, bet jie užimti, jie mažiau nori dalyvauti bendruomenės veiklose. Matau didelį žmonių norą susiburti, bendrauti, kartu praleisti laiką, todėl norėtume įsteigti bendruomenių namus“, – kalbėjo A. Kimbirauskienė.
Paklausta kaip keitėsi Krosna per dešimtmečius, bendruomenės pirmininkė pripažino, jog anksčiau miestelyje buvo didesnis judesys, nes buvo daugiau gyventojų, kolūkio centras.
„Kai ėjau į mokyklą, žmonių būdavo pilnas miestelio centras, veikė dirbtuvės, šurmuliavo bufetas, daug kam galėjau labas pasakyti. Šiuo metu miestelis yra ramesnis, žmonės pasenėjo, tai visai Lietuvai būdinga tendencija. Smagu, kad nemažai mano bendramokslių yra likusių Krosnoje“, – sakė Audra.
Pasidomėjus, kas ją džiugina ir liūdina Krosnoje, Audra sakė liūdinti dėl sumažėjusio vaikų, jaunų šeimų skaičiaus, nes daug kas išvyko į užsienį, o besidžiaugianti geru miestelio apšvietimu, gerėjančiais keliais – socialine infrastruktūra, išskyrus mokslo įstaigas.
Ji tiki, kad artėjanti šventė galėtų būti bendruomenę vienijantis pradas, skirtingas kartas sujungiantis renginys.
„Visus labai kviečiu atvykti į šventę – susitikti su senais pažįstamais, prisiminti vaikystę, jaunystę, pabendrauti“, – kvietė bendruomenės pirmininkė.
„Dzūkų žinių“ informacija