Ona Birutė Zajankauskienė gimė prieš šventą Oną, tad vardą atsinešė gimdama. Liepos 25 d. atšventė gražų 80-metį. Nuo vaikystės daug vargo ir sunkaus darbo tremtyje mačiusi, paskatinta mamos siekė aukštojo mokslo. Dažniau vadinama Birute nei Ona. Tačiau Onos varduves pamini. Juk toks išskirtinis moteriškas vardas!
„Visi mane vadina Birute. Birutės vardas atsirado dėl brolio, kuris mane labai mylėjo. Jis įkalbėjo tėvus, kad jie pavadintų mane Birute. 8-erių metų brolis nuo meningito numirė. Toks gilus prisiminimas apie jį ir du vardus, kurie užfiksuoti ir asmens dokumentuose, išliko mano atmintyje“, – kalbėjo Birutė, daugiau kaip 50 metų gyvenanti Pivašiūnuose.
Ištremta 5-erių
B. Zajankauskienė gimė Einorų kaime, Nemunaičio seniūnijoje. Gražią vaikystę aptemdė tremtis į Sibiro platybes. Penkiametė kartu su seserimi Vida, tėveliu Miku ir mama Petronėle Kaminskais 1948 metais buvo ištremta į Sibirą. „Gyvenome jau Alytuje. Naktį pasibeldė į duris. Visus namiškius suvarė į virtuvę, po to į sunkvežimį ir išvežė į Vilnių. Ten geležinkelio stotyje gyvuliniuose vagonuose buvo pilna žmonių“, – vaikystės išgyvenimus pasakojo B. Zajankauskienė. Pasak moters, su žmonėmis buvo elgiamasi kaip su daiktais. Kelionė traukiniu truko 3 savaites, kol baigėsi geležinkelio bėgiai. Bet šeimos vargai nesibaigė. Juos iki tremties vietos Krasnojarsko krašte vežė sunkvežimiais, vėliau traktoriais.
„Mus paliko giliame miške“, – atsidūsta pašnekovė ir priduria, kad nebuvo nei kur gyventi, nei ką valgyti. Tremtiniai savo rankomis statė namus, kurie apsaugotų nuo lietaus. Tremties siaubą Birutė kentė 8 metus.
Siekė mokslo
Birutės mama Petronėlė buvo įgijusi aukštąjį išsilavinimą, mokėjo užsienio kalbų, tad stengėsi, kad ir jos dukra būtų mokoma. Birutė prisimena, kad mama ją prikeldavo 5 val. ryto ir iki mokyklos šešiametę mergaitę palydėdavo 5 kilometrus, o iš jos Birutė bet kokiu oru – ar lietui lyjant, ar šalčiui spaudžiant – pareidavo viena. Vidurinę mokyklą Birutė baigė Sibire, po to įstojo į Abakano pedagoginį institutą, kuriame baigė rusų kalbą ir literatūrą. Studijuodama dirbo. „Nuo 9 iki 13 val. mokiausi, o nuo 14 val. dirbau mokykloje mokytoja. Man tuomet buvo 16 metų“, – apie savo gyvenimą pasakojo moteris.
Tremtinei – vieta kaimo mokykloje
Į Lietuvą Birutė su tėvais grįžo 1968 m. B. Zajankauskienės atkaklumas siekti mokslų ankstyvoje jaunystėje jai turėjo palengvinti gyvenimą Lietuvoje. „Jau turėjau darbo stažą, įvertinimų, tad nuėjau į Alytaus švietimo skyrių, kad padėtų susirasti darbą miesto mokykloje“, – pasakojo moteris. Po savaitės darbo miesto mokykloje Birutė buvo iškviesta į partijos komitetą, kuris pasiūlė iš miesto mokyklos pereiti į kaimo mokyklą. „Vėliau sužinojau – dėl to, kad esu tremtinė“, – atsidūsta pašnekovė. Aplankiusi kelias kaimo mokyklas, B. Zajankauskienė nusprendė likti Pivašiūnuose. Čia išdirbo 45 metus, kurie, pasak pašnekovės, ne prailgo, bet buvo labai įdomūs. Su buvusiais mokiniai ir šiandien palaiko ryšį. Moteris šypsosi pasakodama, kad pirmoji jos mokinių laida – jau pensininkai. Pivašiūnuose Birutė surado ir savo gyvenimo meilę – Praną Zajankauską. Sukūrė šeimą. Užaugino du vaikus. Džiaugiasi 4 anūkais ir 1 proanūkiu. Birutė nuoširdi, atvira, sako, kad nesutiko nei vieno blogo žmogaus.
Muzikuoja su vyru
Dabar Birutė ir Pranas džiaugiasi gyvenimu ir vienas kitu. Muzikuoja, dainuoja savo malonumui. Ji pritaria vyrui mušdama būgną. Abu kviečiami koncertuoti kitose bendruomenėse. Neseniai grįžo iš Subartonių. „Labai greitai prabėgo laikas“, – sako moteris. Birutė ir Pranas dar turi jėgų, tad laiko karvutę, augina daržoves.
Mieloji Onute, nuoširdžiai sveikinu Jus Oninių proga! Linkiu sveikatos, kantrybės, energijos, pozityvių minčių ir sėkmės! Per gyvenimą ir toliau eikite su šypsena ir atvira širdimi!
Danielius Jakubavičius