Druskininkai rengiasi didelei šventei – vyks puošnios ir skambios vestuvės!

Jau tris kartus piršlys su rūtomis puošta lazdyno lazda beldėsi į būsimos jaunamartės namus: mergelė „užgerta“, piršlys sočiai pavaišintas, pasoga suderėta, o jaunikio butelys ant stalo mergelės atkimštas ir rūtų vainikėliu padabintas. Taigi, tris dienas ir tris naktis Druskininkuose aidės lamzdžiai, dundės būgnai, grieš kapelijos, skambės dainos ir trinksės šokiai. Rugpjūčio 5–7 d. mieste vyks 29-oji Dainavos krašto folkloro šventė, į kurią suvažiuos beveik 170 autentiško folkloro puoselėtojų iš įvairių  Lietuvos regionų ir pristatys specialiai parengtas koncertines programas apie Dzūkijos ir kitų regionų senųjų vestuvių tradicijas: papročius, apeigas, dainas, verkavimus, tautinius kostiumus.

Gaivindami šimtmečių tradicijas, išsaugosime tautos tapatumą

„Gyvename moderniame pasaulyje, todėl nenuostabu, kad į mūsų gyvenimą, o ypač į šventes skverbiasi populiariajai kultūrai būdingi elementai, – sako šventės rengėja, Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė. – Tradicijos susipina, niveliuojasi, tampa vis sudėtingiau išsaugoti etninį savitumą, krašto identitetą, todėl ieškome formų, kaip išlaikyti, pateikti šiuolaikinei visuomenei ir leisti pritaikyti šiandien šimtmečius skaičiuojančias tradicijas, kurios kalba apie mūsų tautinį tapatumą.“


Anot L. Balčiūnienės, šventės tema – vestuvės – pasirinkta neatsitiktinai. „Džiugina, kad vis dažniau tenka išgirsti apie dviejų jaunų žmonių jungtuves, kurios vyksta išlaikant bent dalį senųjų papročių sakralumo, – neslepia jausmų etnografė. – Šventėje dalyviai ne tik šokdins ir kvies linksmintis, bet ir supažindins su senaisiais skirtingų Lietuvos regionų vestuvių papročiais, apeigomis, o vestuvių dainos, beje, yra turtingiausias ir visoje Lietuvoje prigijęs, išlikęs ir turintis tradiciją dainų žanras, tad jų šventėje skambės tikrai daug.“

Šventė, kaip ir senosios lietuviškos vestuvės, turės net kelias privalomas apeigų dalis

Į pačią svarbiausią jaunajai šventės dalį – mergvakarį arba pintuves – anuomet susirinkdavo visą gyvenimą jaunąją supusios, jai itin svarbios ir artimos moterys. Dainuodavo dainas, pasakodavo piršlybų, vestuvių ir mergvakarių istorijas, drauge juokdavosi ir linksmindavosi, graudino jaunąją, gausiai dalinosi darnaus šeimyninio gyvenimo patarimais. Apie mergvakario tradicijas, apeigas, dainyno išlaikymą ir veiklų modifikacijas keičiantis kartoms papasakos garsi lektorė, etnologė Gražina Kadžytė, pati bene pusšimtyje vestuvių buvusi pamergė ir svočia, pastaruoju metu konsultuojanti mergvakarių ir kitų vestuvinės rėdos apeigų organizatorius, besidominčius tautiškuoju paveldu.
Pintuvių metu pamergės pindavo rūtų vainikus, gražiausiu nuotaka puošdavosi per vestuves. Nuo šio vakaro nuotaka plaukų nebepindavo į kasas, o nešiojo susivijusi į tūteles (bizus). Apie tai, kaip anuomet kasas pynė mergaitės, merginos ir moterys, kuo skyrėsi kasdienis ir šventadienio kasų pynimas, kūrybinėse dirbtuvėse „Supinsma kaselas” praktinių užsiėmimų metu rodys etnologė Jolanta Balnytė, Kauno r. Ramučių kultūros centro etnografė.
Tradicinius vestuvinius kostiumus pristatys lektorė Asta Vandytė, sertifikuota tradicinių amatų meistrė, tradicine tekstile besidominti jau beveik 4 dešimtmečius.
Vestuvių apeigas ir papročius lydėdavo nuotakos išgyvenimo dramatizmas. Savo sielvartą dėl to, kad bus atskirta nuo bendraamžių, brolių ir seserų, gimtųjų namų, mergina išliedavo verkavimais ir graudžiomis dainomis, kuriose buvo kalbama apie ateities netikrumą, nuogąstavimus dėl bernelio būdo, galimas negandas, apie atsiskyrimą. Etnomuzikologė Vera Venckūnaitė-Čepulienė kūrybinėse dirbtuvėse „Supinsma kaselas” kvies į mokymus „Veseiliniai verkavimai“.
Kūrybinėse dirbtuvėse, kuriose skleisis senųjų papročių esmė ir gelmės, nuotaiką kurs folkloro ansambliai „Kuršių ainiai“ (Klaipėda), „Nova“ (Šakiai), „Raskila“ (Panevėžys) ir „Stadalėlė“ (Druskininkai).

Vestuvės – linksma ir spalvinga šventė visiems!

Vestuves anuomet kelias dienas švęsdavo net didžiausi bėdžiai: prikepdavo „babkų“, dažydavo jas į varškę, surinktą iš viso kaimo, ir taip vaišindavosi linksmi kelias dienas, net be degtinės. Šventėje dalyvaudavo ne tik plati giminė, bet ir visas kaimas, o kartais net kaimyniniai – gi Druskininkai vasarą pilni svečių, ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš už jūrų marių! Tad šventę tris dienas švęsime laisvai, linksmai ir triukšmingai.
Visi svečiai galės smagiai dūkti, šokti ir uliavoti iki paryčių dvi dienas Druskininkų pramogų aikštėje vyksiančiuose koncertuose „Kapelijų grajus“. Grupė „Smetonos ūsai“ kvies šokti polkas, valsus, fokstrotus, kapelija „Martvežiai“, pavadinta lietuvininkų vestuvių personažo – vežimo, kurį jaunikis pasiųsdavo parvežti jaunosios iš jos tėvų namų, vadeliotojo, – vardu, gros liaudies muziką, tinkančią ir šiuolaikinėms vestuvėms! Ansamblio iš Žemaitijos „Kuršių ainiai” kūrybiniame akiratyje – ne tik lietuvininkų, bet ir žemaičių, dzūkų folkloras – dainos, šokiai, rateliai, žaidimai, gausus instrumentinės muzikos repertuaras. Ir tai dar ne visi veselėn pakviesti muzikuoti: svečius linksmins „Raskila“ (Panevėžys), „Verpeta” (Kaišiadorys), „Nova” (Šakiai), „Žeiria“ (Varėna), kapela „Griežikai“ (Vilnius).
Kokia šventė be dainų, šokių, ratelių ir žaidimų, ypač kai susirenka tokia gausybė svečių? Tad kviečiame smagiai pasibūti, padainuoti, susitikti su kaimynais koncerte „Susiedų pasdainavimai, patancavojimai“ K. Dineikos sveikatingumo parke. Popietę ves aktyvus kultūros puoselėtojas iš Marcinkonių Jonas Bajoriūnas, o dainas kartu užtraukti kvies folkloro ansambliai „Stadalėlė“ (Druskininkai), „Kuršių ainiai“ (Klaipėda), „Verpeta” (Kaišiadorys), „Raskila” (Panevėžys), „Nova” (Šakiai), „Serbenta” (Leipalingis) ir „Žemynėlė” (Viečiūnai). Žinoma, kaipgi be artimiausių kaimynų? Lazdijų kultūros centro folkloro ansamblis „Dainuviai“ , nuo pat susikūrimo pradžios puoselėjantis senuosius lietuviškuosius papročius bei tradicijas, trauks senovines dzūkų krašto buities, darbo, apeigines dainas, o šokanti, dainuojanti, žaidžianti varėniškių „Žeiria“ pristatys projektą „Dzūkijos regiono tradicinio muzikavimo kursai“.

Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo…

Būsit kviestas ar nekviestas į šias dideles vestuves, galėsite ne tik linksmintis iki valiai, bet ir paragauti gardžių vestuvinių vaišių. Visa Vilniaus alėja nuo pat Druskininkų bažnyčios iki Pramogų aikštės bus nustatyta stalais, lūžtančiais nuo mugės gardumynų: ragaišių, saldžių kaštonų, grybukų, gal net bulvinių bandų, kąsneliais pjaustytos karštos mėsos, rasite ir skilandžių, dešrų, visokių vyniotinių. Jei iš anksto nepasirūpinote dovanomis jauniesiems, tai čia rasite daugybę dalykų, reikalingų gyvenimo pradžiai – ir buityje reikalingų puodynių, puodelių, dubenėlių, šaukštų, ąsočių, ir namų puošmenų – amatininkų išdrožinėtų paukštukų, žalčiukų, taip pat staltiesių, rankšluosčių, patalų, ir karolių, auskarų, žiedelių, ir dailių suknių ar skrybėlaičių.

Susikrauk kraičio skrynią pats

Na, o jei galvojate, kad jūsų kuparas dar tuščias ir jau laikas krautis pasogą, būtinai apsilankykite amatų edukacijose „Procavok sanobiškai“. Čia išmoksite velti iš vilnos, nerti nėrinius, megzti pirštines, austi juostas, lipdyti dubenis, molines švilpynes, pasigaminti žalvarinį papuošalą ar nusipinti odinę apyrankę. O kur dar šaukštų drožybos, puodų žiedimo, prieverpsčių puošybos, žaislų siuvimo ar sodų rišimo pamokos! Jei domitės bitininkyste, tai nepraleiskite edukacijos apie drevinę bitininkystę: Romas Norkūnas iš Musteikos kaimo puoselėja tradiciją, kurią dar suspėjo perimti iš senųjų krašto amato žinovų. Jis kala drevinį avilį, pina geinį, lipa į dravę, skelia ugnį skiltuvu, kuria dūmauką, lydo vašką, lieja žvakes, o po medunešio vaišina dreviniu medumi. Beje, amato mokys ir mugėje dalyvaus tik tautodailininkai ir sertifikuoti meistrai. Tradicinių amatų galės pramokti visi norintys.
„Norisi tikėti, kad šventės metu atgaivintos senosios vestuvių tradicijos sukels norą labiau pasidomėti savo krašto vestuviniais papročiais, o renginiuose apsilankę dabar labai išpopuliarėję vestuvių organizatoriai pasisems idėjų, kaip tuos papročius ir apeigas, ne tik duoną su druska ir šeimos židinio perdavimo ceremoniją, pritaikyti šiuolaikinėse vestuvėse, – šypsosi etnografė L. Balčiūnienė. – Mūsų kultūroje yra daug įdomių ir įvairių tradicijų, tad gal kuri pasirodys įdomi ir taps puikiu šventės akcentu!“

Rašyti komentarą

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: