Neseniai Kauno „Vitae Litera“ spaustuvėje rudenišką dienos šviesą išvydo nauja žymios rajono kraštotyrininkės, mokytojos Joanos Vaikšnoraitės knyga „Vienos pavardės pėdsakais“. Tai antroji to paties pavadinimo knygos dalis.
Kalbantis su ponia Joana paaiškėjo antros dalies gimimo istorija: „…to pareikalavo giminės. Pirmoji knyga išleista buvo pernai, kurią sudariau kartu su savo buvusiu kolega, mokytoju ekspertu Albinu Jarmala. Maniau, kad tai jau paskutinė mano gulbės giesmė. Bet kur tau, giminės ir artimieji primygtinai prašė pratęsti. Štai taip ir gimė naujas „kūdikėlis“ – „Vienos pavardės pėdsakais. II dalis“. Ir iš tikro, tai puikus pirmos knygos pratęsimas. Išsamiai interpretuota istorijos įvykių įžvalga, paįvairinta retomis istorinėmis nuotraukomis, dokumentų kopijomis. Knygoje autorė tęsia /Vaišnora(as), Vaikšnoras/ giminės istoriją, pasakoja įdomius jų gyvenimo fragmentus, turinčius mūsų istorijai svarbią reikšmę (Raigardo slėnio likimą, belaisvių iš Vokietijos grįžimą į Lietuvą, kaip po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai prievarta varė žmones į Vokietiją, „enkavėdistų“ žiaurumus, tikėjimo į Dievą reikšmę, nepaprastą domėjimąsi savo gimine, meilę Tėvynei, jų likimą, trėmimus į Sibirą, ištvermę, kantrybę, humoro reikšmę, atsidavimą savo specialybei, darbo prasmę ir t. t.).
Įdomu tai, kad knygoje yra paminėti žymesni tautotyrininkai, žurnalistai bei jų darbai apie Vai(k)šnorus: Juozas Petrauskas, Juozas Kuckailis, Onutė Alesiūtė-Bleizgienė, Kazys Račkauskas.
Dr. Jonas Basanavičius rašė: „Žmonės, nežinantys istorijos, lieka vaikais. Žmonės, nežinantys praeities, nesąmoningi. Tauta, nežinanti praeities, neturi ateities“. Tai nuostabūs ir įtaigūs žodžiai, kuriais galima apibūdinti Joanos Vaikšnoraitės 339 psl. kūrybinį perlą. Knyga skirta ne tik giminei paminėti, bet yra ir kaip pažintinė, parankinė, informacinė priemonė norintiems plačiau sužinoti, nuo ko pradėti ir kaip įforminti savo giminės istoriją. Knyga turėtų atrasti vietą kiekvienoje bibliotekoje, o ypač mokymo įstaigose. Skaitydamas Joanos Vaikšnoraitės knygą prisiminiau Lazdijuose kunigavusio Vaclovo Strimaičio filosofiškus žodžius: „Darbas, nors būtų ir ne visai vykęs, daug vertingesnis, palyginus su blogybe – nieko neveikti“. Ir lyg pratęsdama Joana Vaikšnoraitė kunigo mintį knygą pabaigia gražia ir prasminga gulbės giesme: „Meilė šeimai, giminėms, kitiems žmonėms, darbui, gamtai. Tai ir yra meilės TĖVYNEI pagrindas.“ Ką ir bepridursi? Todėl ir neįmanoma visko nusakyti, kokius perliukus skaitytojas šioje knygoje atras.