Dineta Babarskienė
Daržininkės neslepia, kad anksčiau to nedarę, dabar vis dažniau susigundo ir prisisodina ir „tribulkų”, ir žieminių svogūnų. Tai pirmosios žalios pavasarinės vaišės.
Žieminiai laiškiniai svogūnai – daugiamečiai, storus laiškus augina, žydi panašiai kaip česnakai baltais žiedais. Tokius sodinančios. „Jų nereikia rudenį rauti, nebent norisi dauginti. Nereikia dengti, o ir priežiūros didelės nereikalauja. Viskas paprasta“, – sako pažįstama daržininkė. Vėliau, kai atsiranda jau pavasarį sodintų svogūnų laiškų, žieminiai pradeda storėti, kietėti, pasidaro nelabai tinkami valgyti, net žiedus sukrauna: tada reikia nupjauti. „Atauga vėl gražūs, skanūs laiškučiai“, – aiškina ji. Pataria, kad tikrai verta tokius auginti: niekad svogūnų laiškų nepritrūksite.
O sodinti, pasirodo, reikia iki 1 centimetro skersmens sėjinukus rudenį. Tokie nedidukai sodinimui pats tas, pavasarį, tikina daržininkės, puikiausiai sudygs. „Paeksperimentuoti tikrai verta“, – sako mano sutikta moteris sėklų parduotuvėje. Pasakoja, kad žieminius svogūnus ir ji sodina, būna ir žyduolių, bet pergyventi nereiktų, tai nekenkia, skonis jų geras, švelnus. Kitos daržininkės prasitaria, kad žieminius svogūnus sodinančios ir dėl kitos priežasties: geras jausmas apima, kad jau iš rudens svogūnai pasodinti, o vos prašilus, pradeda pamažu kaltis. Senjorė Antanina iš Lazdijų paprotina nesukti sau galvos ir nusipirkti prekybos centre bet kokių svogūnų, akcijų metu – svogūnai pigūs, baigiantis spaliui ar net lapkričio pradžioje susodinti į dirvą, kitais metais iki vidurio vasaros turėsime sveikų svogūnų laiškų – sodraus žalumo. „Net juodi laiškai būna“, – teigia ji. Iš patirties jau žino, kad liepos pradžioje beveik visi pradeda leisti žiedkočius, tada rauna ir sunaudoja visą augalą: ir svogūno galvutę, ir stiebą. Ir nė viena daržininkė nesiginčija, viena kitai pritaria, kad svarbiausia nepaskubėti žieminių svogūnų sodinti. Tą daryti reiktų spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje. Pataria sodinti tokiu pat metu kaip ir česnakus: bus gerai. Ir tai tik todėl, kad jie nesudygtų rudenį. Pataria, kad, rudenį vėlai pasodinus, galima netgi mulčiuoti medžių lapais: tada pavasarį gerai auga. „Nuėmiau svogūnus, sukasė man anūkai lysvę, matyt, liko svogūnų žemėje, pavasarį sužaliavo. Ir nieko man nereikėjo daryti: kepiau su lašinukais cibulienę – skanu“, – rėžia man senolė Onutė iš Lazdijų. O dar geriau, sako ji, jei „tribulkų“ pasodinta darže yra.
„Tribulkos“ – žieminiai svogūniukai, plonyčiais laiškiukais, žydi violetiniais žiedukais – irgi nė kiek ne mažiau vertinamos šeimininkių. Jos daugiametės. Šiuolaikinės šeimininkės šį močiučių augalą sodina į mandrus vazonus, sako, tikrai galima auginti ir vazonėliuose ant palangės – atrodo gražiai, puošia virtuvę. „Jokiai močiutei nė į galvą nebūtų atėję, kad jos anūkė „tribulkas“ neš ant palangės, tai darželio, daržo augalas, peržiemoja puikiai ir auga daugybę metų. Ir sugalvok tu man“, – dyvijasi daržininkė Asta iš Rudaminos. „Tribulkos“ kaime paplitę nuo seno. „Senoviniais cibuliais žmonės vadina. Pas močiutę augdavo darželyje. Kaip dabar matau: klombukuose pasodinta rūgštynių ir „tribulkų“. Ir aš jų turiu, naudoju. Anksčiau tai pirmi žalumynai ant stalo būdavo ir į šaltibarščius, ir į kitas sriubas dėdavo“, – pasakoja Nijolė Knyzienė iš Mikniškių kaimo.