Legioneliozė – tai ūminė infekcinė liga, pasireiškianti ūminės pneumonijos ar ūminės respiracinės ligos klinikiniais sindromais. Šiai ligai būdingos dvi kliniškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos: pirmoji – legionierių liga, kuriai būdingas karščiavimas, mialgija, kosulys, pneumonija, ir antroji – Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ligos eiga be pneumonijos.
Plitimo būdai
Dažniausiai žmogus legionelioze užsikrečia aerogeniniu būdu, įkvėpęs aerozolio (smulkių vandens lašelių) su legionelėmis, kuris susidaro dušuose, voniose, tualetuose, saunose bei šių patalpų kondicionavimo sistemose. Geriant ar maisto ruošimui vartojant užkrėstą vandenį, šia liga neužsikrečiama, taip pat negalima užsikrėsti ir nuo sergančio legionelioze žmogaus. Netinkamai prižiūrint vandens tiekimo sistemas, legionelioze galima užsikrėsti viešbučiuose, sporto klubuose, vandens pramogų parkuose, baseinuose ir pan. Legionelioze gali susirgti įvairių amžiaus grupių žmonės, bet imlumas ligai priklauso nuo imuninės sistemos būklės.
Kaip užsikrečiama legionelioze?
Žmogus legionelioze užsikrečia aerogeniniu būdu, įkvėpęs aerozolio su legionelėmis. Negalima užsikrėsti geriant vandenį, jį vartojant maistui gaminti ar nuo sergančio žmogaus. Būtinos sąlygos užsikrėsti ir ligai išsivystyti yra virulentiškų legionelių buvimas aplinkoje, jų plitimas susidarant aerozoliui, esant imliam organizmui, pakankamai užkrato dozei, susilpnėjus organizmo imuniniam atsakui.
Reikšmingi legioneliozės rizikos veiksniai yra rūkymas, lėtinės plaučių ligos, cukrinis diabetas, onkologinės ligos ir kitos imunodeficitą slopinančios ligos bei profesiniai rizikos veiksniai, pavyzdžiui, darbas statybose su žemės gręžiniais, santechnikos darbai, darbas pramonės įmonėse, naudojančiose terminį vandenį, darbas su įvairiomis aušinimo ir oro kondicionavimo sistemomis. Taip pat vienas iš rizikos veiksnių užsikrėsti legionelioze yra amžius, nes vyresni žmonės (> 50 m.) yra jautresni šiai infekcijai nei jauni. Vaikai serga retai, mažiau nei 1 proc. nuo visų registruotų atvejų.
Legioneliozės simptomai
Būdingos dvi kliniškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos: Pontiako karštligė, kuriai būdinga lengvesnė ligos eiga be pneumonijos, ir sunki ligos forma – legionierių liga (legionelinė pneumonija). Užsikrėtus simptomai dažniausiai atsiranda nuo antros iki dešimtos dienos, retais atvejais simptomai atsiranda per tris savaites. Liga paprastai prasideda nuo karščiavimo, drebulio, galvos ir raumenų skausmo. Po to prasideda sausas kosulys ir darosi sunku kvėpuoti ir tai gali peraugti į ūminę pneumoniją. Apie trečdalis pacientų viduriuoja arba vemia, o apie pusė praranda orientaciją arba ima kliedėti. Sergantys asmenys dažnai hospitalizuojami.
Legioneliozės profilaktikos priemonės
Legionelės nesidaugina žemesnėje nei 20ºC ir aukštesnėje nei 60ºC temperatūroje, todėl norint apsisaugoti nuo legioneliozės reikia:
• Užtikrinti, kad karštas vanduo visada būtų karštas ir cirkuliuotų. Vandens temperatūra visoje karšto vandens sistemoje turi būti 50–60°C. Karšto vandens temperatūra, atsukus čiaupą, po vienos minutės turi būti ne mažesnė nei 50°C.
• Užtikrinti, kad šaltas vanduo visada būtų šaltas. Vandens temperatūra visoje šalto vandens sistemoje turi būti žemesnė nei 20°C;
• Apgyvendinimo paslaugų tiekėjams bent kartą per savaitę, jei kambariai yra neapgyvendinti, ir visada prieš atvykstant svečiams kelioms minutėms atsukti visus čiaupus ir dušus svečių kambariuose ir kitose zonose ir leisti vandeniui tekėti (iki tol, kol pasiekiama karšto ir šalto vandens rekomenduojama temperatūra);
• Prižiūrėti ir valyti dušus. Valyti ir dezinfekuoti dušų galvutes ir čiaupus, kad nesikauptų nuosėdos;
• Kartą per metus išvalyti, išdžiovinti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus;
• Po sistemos ir vandens šildytuvų tvarkymo, valymo darbų ir prieš kiekvieno sezono pradžią 2–4 valandas dezinfekuoti karšto vandens sistemą dideliu kiekiu (50 mg/l) chloro tirpalo, atlikti terminę dezinfekciją (termošoką);
• Bent kartą per tris mėnesius, vadovaujantis gamintojo instrukcijomis, reguliariai išvalyti ir dezinfekuoti visus vandens filtrus;
• Apgyvendinimo paslaugų teikėjas ne rečiau kaip vieną kartą per metus turi atlikti geriamojo vandens (šalto ir karšto) mikrobiologinį tyrimą legionelėms nustatyti. Jeigu paslaugos teikiamos tik tam tikru metų laiku, tyrimas atliekamas prieš apgyvendinimo paslaugų teikimo sezono pradžią. Papildomi vandens tyrimai atliekami, kai vandens tiekimo sistema pradedama naudoti daugiau kaip po vieno mėnesio pertraukos, po vandens tiekimo sistemos rekonstrukcijos ar remonto, taip pat kai diagnozuojama susirgimų legionelioze;
• Karšto vandens baseinuose, pvz., sūkurinėje vonioje ir pan., paslaugų teikėjas ne rečiau kaip vieną kartą per ketvirtį turi atlikti vandens mikrobiologinį tyrimą legionelėms nustatyti.
Rasa Juškelienė
Nacionalinio visuomenės
sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento Lazdijų skyriaus vyriausioji specialistė