Prisipažinsiu nemušamas, kad esu užkietėjęs polofilas. Štai ir šį antradienį sėdau rašyti šio savaitės komentaro neseniai grįžęs iš Lenkijos. Atrodo, antradienis, pats vidudienis, o Seinų „Biedronkoje“ sutikau net du Lazdijų rajono politikus. Nors iš tiesų šioje parduotuvėje pirkau tik pusės litro mineralinio vandens buteliuką ir pakuotę nealkoholinio be galo gardaus alaus. Šiaip iš tikrųjų važiavau pasiimti pažįstamos atsiųstų rūbų, bet, kaip visuomet, užsukau į „Stokrotką“, kur nusipirkau didžiausią Lenkijos dienraštį „Gazeta Wyborcza“ ir du itin įdomius žurnalus – „Polityka“ ir „Newsweek pl.“
Taip jau susiklostė, kad gimiau netoli Lenkijos sienos ir nuo mažų dienų žiūrėjau dvi šios šalies televizijos programas. Viskas, žinoma, prasidėjo animaciniais filmukais apie Tomą ir Džerį ir kitus genialiojo V. Disnėjaus personažus ir lenkišku Boleku ir Lioleku. Didelį įspūdį paliko lenkų rodytas britų lėlių šou pavadinimu „Mapet šou“. Bet netikėtai anksti susidomėjau kaimynų politika – nors man tebuvo dešimt metų, bet puikiai prisimenu, kaip Lenkijoje 1981 m. gruodį buvo įvesta karinė padėtis ir iš nespalvoto televizoriaus ekrano lyg koks kranklys ant nudžiūvusios medžio šakos bylojo generolas Wojcziechas Jaruzelskis. Reikia pripažinti, kad kuo toliau, tuo labiau sovietinės Vilniaus ir Maskvos televizijos savo meniniu lygiu, rodomais filmais, koncertais ar futbolo rungtynių transliacijų kokybe ir turiniu nusileisdavo kaimynų lenkų televizijai. Tad gal nenuostabu, kad pirmos futbolininkų pavardės, kurias įsidėmėjau, buvo Zbigniewas Bonekas ir Grzegorzas Lato. O kur dar puikūs filmai – detektyvai, trileriai, hororai, komedijos ir nuostabieji vesternai ar vasaros pabaigoje iš Sopoto transliuojami tarptautiniai muzikos festivaliai! Reikia nepamiršti ir kino nocne (liet. naktinių filmų), kuriuose su klasės draugais išvydome pirmas savo gyvenime erotines scenas ir pirmadienį mokykloje per pamokas kuždėdavomės apie matytas moterų grožybes.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę po truputį pradėjo tobulėti ne tik valstybinė televizija bei taip vadinamos komercinės televizijos, atsirado nepriklausomos radijo stotys bei laisva ir nepriklausoma spauda. Bet nepaisant viso to pripratę prie puikių Lenkijos televizijos programų vis dar žvalgydavomės į taip vadinamas Varšuvos laidas ir filmus. Tad gal nieko nuostabaus, kad nemažos dalies augusių ir gyvenusių mūsų kraštuose išprusime ir išsilavinime Lenkijos televizija ir radijas (ypač trečia programa) atliko labai svarbų vaidmenį.
Dabar vėlgi, kai pasiutusios orkų ordos iš rytų bando pasmaugti laisvą ir nepriklausomą Ukrainą, mūsų valstybei itin svarbu palaikyti gerus santykius su kaimynine Lenkijos Respublika. Juk esame Europos Sąjungos ir NATO gynybinio aljanso narės. Jeigu į mūsų šventą, partizanų ir kitų kovotojų už laisvę krauju aplaistytą žemę vėl pasikėsintų Rusijos grobikai, pirmiausia mums į pagalbą ateitų Lenkijos kariuomenė, kuri gintų ne tik savo, bet ir sąjungininkės Lietuvos kiekvieną teritorijos centimetrą.
Lietuvą sovietai rusino ir susino penkiasdešimt metų, tad kas moka rusų kalbą, lai sau ja ir naudojasi skaitydami ar žiūrėdami filmus, ar klausydami muzikos. Tad ši kalba turi likti tik laisvu noru pasirenkamų mokyklose kalbų sąraše. O štai lenkų kalba kartu su anglų turi būti privaloma. Jau seniai turistai iš rusakalbių rytų yra mažuma, o daugumą tų, kurie važiuoja į Lietuvą ir čia susipažįsta su mūsų šalimi bei ilsisi sanatorijose, yra Lenkijos piliečiai. Bent kiek ilgiau pabuvus Druskininkuose sutiksi ne vieną būrelį lenkų turistų, kurių čia tikrai daug. Ne kartą teko su jais kalbėtis ir pasidžiaugti, kad nuo ankstyvos vaikystės išmokta lenkų kalba man padeda bendrauti su aukštos kultūros ir išsilavinusiais žmonėmis – tikrais mūsų tautos broliais lenkais.