Šįkart Lazdijų viešojoje bibliotekoje ypatingi svečiai: Lazdijų rajono garbės pilietis, literatūros kritikas, eseistas, Nacionalinės premijos laureatas, kraštietis Valentinas Sventickas, o kartu su juo gerai žinomas aktorius Rimantas Bagdzevičius. Lazdijų krašto žmonėms pristatyta Valentino Sventicko monografija „Dalios Grinkevičiūtės dalia“. Knyga skirta garsiausios tremties literatūros kūrėjos Dalios Grinkevičiūtės gyvenimo ir kūrybos apmąstymams. Juolab, kad tremtinio dalia gerai žinoma ir pačiam Valentinui Sventickui: jis 1951 m. spalio mėn. su tėvais buvo ištremtas į Rusijos Tomsko sritį. „Yra atvykusi ir mano sesuo Birutė, kuriai buvo vos pusė metukų, kai mus išvežė į Sibirą iš Šeštokų geležinkelio stoties“, – sakė V. Sventickas.
Pašnekesys penkiese neįvyko: salė buvo pilna
Garbus svečias pasidžiaugė, kad į Lazdijų viešosios bibliotekos salę susirinko gausus būrys literatūros mylėtojų. Neslėpė, tai jį nustebino. „Galvoju, susirinks kokie 5, sesuo iš Druskininkų atvažiuos ir pasišnekėsime“, – prisipažino jis. Gausiu susirinkusių būriu bei „pilnėjančiomis kėdėmis“ jau po renginio pasidžiaugė ir Lazdijų viešosios bibliotekos direktorė Vaiva Malinauskienė, dėkodama bei įteikdama atminimo dovanėles garbiems svečiams, nepamiršdama padėkoti ir visiems, atėjusiems į renginį, paragindama nepamiršti paprastų žmogiškų vertybių: pasidžiaugti, padėti vieni kitiems. Mielas direktorės šypsnys, nuoširdus žodis ir svečiams, ir susirinkusiems bibliotekos lankytojams bei darbuotojams – ir diena jau gražesnė, nuotaika pakilesnė. O tądien, lyg tyčia, atvykstant į savo kraštą Valentinui Sventickui (gimęs jis Delnicos kaime, jį puikiai pažįsta Šeštokų krašto žmonės, o ir visa Lietuva gerai žino garsų literatūros kritiką) saulė Lazdijuose švietė, kvieste kvietė laukan: gerbiamas Valentinas kaip tik ruošėsi į tėviškę, norėjo prasukti pavasarėjančios gimtinės keliais, širdžiai brangiose vietose stabtelti.
Uždainuotos tremties dainos nukėlė mus į tolimąją šiaurę, kur vargo mūsų tautiečiai tremtyje. Tądien jos suskambėjo kitaip: atvėrė jausmų gilumą. Lazdijų kultūros centro folklorinio ansamblio „Riecimėlis“ (vadovė Regina Kaveckienė) moterys dainuodamos senąsias tremtinių dainas tarsi sujungė praeitį ir dabartį. O kur dar aktoriaus Rimanto Bagdzevičiaus skaitytos ištraukos iš knygos. Įtaigus aktoriaus balso tembras užliūliavo, sujaudino – taip išraiškingai skaitė pasirinktas ištraukas garsus aktorius. Jo talento gerbėjos negailėjo aktoriui pagyrų ir po renginio.
„Auksas ir pelenuose žiba“
Būtent apie talentą prakalbo ir monografijos autorius apibūdindamas Dalią Grinkevičiūtę. Anot jo, papasakoti apie tremtį gali daug kas, o ir pasakojo, pasakoja, bet parašyti taip, kaip parašė Dalia, reikėjo talento. Dalios Grinkevičiūtės kūryba labiausiai vertinama „dėl tikroviškų tremties vaizdų, išraiškingo įvykių įprasminimo, publikavimo rezonanso ir dėl to, kad parašyta talentingo žmogaus“. Monografija „Dalios Grinkevičiūtės dalia“ tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastutė: kuklus viršelis, knyga be rėkiančių spalvų ir blizgučių. Bet būtent tokią knygą norėjo matyti pats knygos autorius V. Sventickas. „Paprasta, bet juk auksas ir pelenuose žiba“, – sakė jis. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2022 m., knygoje 159 psl., gausiai iliustruota.
Žmogaus „ugnies“ biografija
Knygoje D. Grinkevičiūtės biografija – „pirmas žingsnis į D. Grinkevičiūtės kūrybos pasaulį turi būti jos gyvenimo istorija“. Kai 1941 m. birželio 14-osios naktį visa Grinkevičių šeima buvo suimta, Daliai tebuvo 14. („Prasideda gyvenimo kova, Dalia. Gimnazija, vaikystė, išdykavimai, fokusai, teatras, ir draugės – praeityje. Tu jau suaugusi. Tau jau suėjo keturiolika metų.“) Jau tada išryškėjo jos charakteris – kovotojos charakteris. K. Saja jos charakterį apibūdino dar vaizdingiau: „Yra žmonių, primenančių atvirą ugnį, tamsoj liepsnojantį laužą“.
Taip 1941 m. ji su šeima ištremta į Altajaus kraštą, 1942 m. susodinami į vagonus, paskui į baržas ir plukdomi už poliarinio rato, į Trofimovską Jakutijos šiaurėje. Dalia tąso rąstus, šąla, badauja, rūpinasi nesveika motina. Vėliau, 1949 m., Dalia pabėgo, kartu su sergančia motina pasiekė Kauną. Tačiau ir gimtinėje jos buvo pabėgėlės, nelegalės. Jau Lietuvoje mirusią motiną Daliai teko palaidoti Perkūno alėjoje, jų gyvento namo rūsyje. „Pralaužė rūsio grindis, iškasė duobę, įdėjo iš spintos padarytą karstą, užbetonavo“, – pasakojo knygos autorius susitikime su skaitytojais. Apie savo likimo brolių ir sesių kančias Dalia vis rašė, lapelius sudėjusi į stiklainį, užkasė sode. Užbėgant istorijai už akių, reikia pasakyti, kad grįžusi į Lietuvą po antrosios tremties bandė jo ieškoti, tačiau nerado. Tiesa, stiklainis, žemėje pragulėjęs 40 metų, atsitiktinai buvo atrastas 1991 m.
Antroji D. Grinkevičiūtės tremtis: 1950 m. ji buvo suimta ir kalinta Suchobezvodnojės (Gorkio sritis) kalėjime už pabėgimą iš lagerio, 1953 m. ištremta į Jakutską. 1954 m. įstojo į Omsko medicinos institutą. 1956 m. iš tremties paleista, 1957 m. sugrįžo į Lietuvą, o 1960 m. baigė Kauno medicinos institutą, tapo kvalifikuota gydytoja. Tačiau net ir tapus gydytoja, išgyvenimų – šmeižto, melo, nepagrįstų kaltinimų, netrūko. Dirbo ji Laukuvos ligoninėje. Rūpinosi tremtiniais, rinko ir užrašinėjo atsiminimus. Buvo persekiojama sovietinio saugumo, 1974 m. atleista iš darbo, jai buvo atimtas tarnybinis butas. Mirė 1987 m. gruodžio 25 d., per Kalėdas, „jau girdėjusi, kaip jos atsiminimus įvertino A. Sacharovas, Just. Marcinkevičius, K. Saja“, spėjusi pamatyti ir mašinraštį „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Dalia Grinkevičiūtė yra parašiusi svarbiausius, geriausiai žinomus lietuviškus tremties literatūros kūrinius: „Atsiminimai“ ir „Lietuviai prie Laptevų jūros“. „Atsiminimus“ ji rašė 22–23 metų, apybraižą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ jau į šeštą gyvenimo dešimtį įkopusi moteris. Apybraiža – populiariausias jos kūrinys, jį ir pati autorė laikė svarbiausiu. Valentino Sventicko monografijoje išdėstyta, „kas kada rašyta ir spausdinta“, mat „D. Grinkevičiūtės kūrybos ir jos publikavimo chronologija nėra tapati“.
D. Grinkevičiūtės kūryba ir fakto literatūros mylėtojams, ir gimnazistams
Monografijoje autorius pasvarsto, kas šiais laikais yra ar gali būti D. Grinkevičiūtės atsiminimų skaitytojai. Tai juk ne romanas apie meilę, ne pramoginė literatūra. Tačiau ir šiandien fakto literatūra sulaukia savų skaitytojų dėmesio. Juolab, kad apybraiža „Lietuviai prie Laptevų jūros“ įrašyta į mokymo programas. Džiugu, kad Lazdijuose gimnazistai atėjo ir į monografijos sutiktuves, klausėsi, ir net labai atidžiai. Juolab, kad apybraiža „Lietuviai prie Laptevų jūros“, anot autoriaus, „neabejotinai turi ne tik faktografinės, bet ir literatūrinės vertės“.
Kaip pastebima monografijoje, „mirties mašinerijai atsispirianti jėga“: „Tai atspara ir kūryba. Įsipareigojimas rašyti, liudyti, kurti vaizdus, kviečiančius į šviesesnį pasaulį“. Deja, anot V. Sventicko, šiandien matome, kad istorijos ratas linkęs kartotis arba suktis kažkaip panašiai: karas Ukrainoje, iš ten išvežami žmonės kažkur į Rusiją.
Už gražų susitikimą, už monografijos pristatymą negailėta plojimų. O susirinkusiųjų gausa tik dar kartą parodo, kad žmonės vertina, o gal tiesiog širdimi pajunta tai, kas tikra. „Kai jūsų tiek daug susirinko, tai ir į Vilnių grįžti mums drąsiau“, – jau šypsodamasis tarstelėjo žinomas literatūros kritikas V. Sventickas.