Metelių bibliotekininkė Gina: „Kai kuriuos darbus galėjau parduoti tris kartus“

Dineta Babarskienė

Lazdijų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Vaiva Malinauskienė – moteris su staigmenomis. Ji – finansininkė, bibliotekininkė, dailininkė, jau susidomėjo keramika, tad kas paneigs, jog nesulauksime jos keramikos darbų parodos?

Šįkart Metelių bibliotekoje eksponuojami Lazdijų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės Vaivos Malinauskienės kinų tapybos technika tapyti darbai.

Geriau nei TV pagalba

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Netikėti gyvenimo įvykiai pakoreguoja planus. „Į renginį kviesta dainininkė negalėjo atvykti, o juk reikia, kad kas pagrotų, padainuotų. Paprašiau Juozo. Jis man niekad nėra atsisakęs pagelbėti. Taip buvo ir šįkart. Pagelbėjo. Tu, Juozuk, geriau nei TV pagalba“, – taip iš širdies dėkojo muzikantui Juozui Adomaičiui Metelių bibliotekos bibliotekininkė Gina Ramanauskienė. O Juozas tokią dainą sudainavo, kurią, kaip sakėsi, jau ir pačiam reikėjo prisiminti, taip seniai dainuota buvo. Daina – ne šiaip kokia daina – ypatinga: apie užsispyrusį dzūką, kuris sėja, sodina, kad ir menkai kas užauga. Pasirodo, ne tik žemaičiai užsispyrę būna. Dėkojo Ginutė Juozui už dainas, kurias dainavo visi parodos lankytojai, ir už nuotaiką keliantį anekdotą apie dzūką ir žemaitį. O tos kalbos apie dzūkus ir žemaičius – neatsitiktinai. Parodos autorė Vaiva Malinauskienė – iš Mažeikių, iš Urvikių kaimo, iš Žemaitijos. Tiesa, pati Vaiva žemaitiška šneka prabyla tik gimtinėje, tarp savų: tada net klausimų nekyla, tiesiog ten tik žemaitiškai kalbama – ne kitaip.

Finansininkės širdelė plazdėjo ne skaičių ritmu, ji linko prie meno

Dabar jau gerus porą metų Vaivos šeima gyvena Dzūkijoje, netoli Veisiejų miestelio. Nors sodybą įsigijo gerokai anksčiau. „Veisiejų apylinkės, Ilgio ežero miškas, savo rankų sukurtų gėlynų grožis, ramybė ir gamtos alsavimas yra mano kūrybos pamatas“, – giria Dzūkiją žemaitė. Iki tol dar Kėdainiuose gyventa, atitekėta į Suvalkiją, į Marijampolę.

Į menų studijas po mokyklos ji nestojo, meno mokyklos nebuvo lankiusi, nors mokėsi puikiai, tačiau suprato, kad vargu, ar gali pasisekti iš pirmo karto. „O mama prašė tik vieno, kad stočiau, kur noriu, bet kad būtinai įstočiau iš pirmo karto“, – prisipažįsta moteris.

Taip ir sukosi jos gyvenimas, bedirbant finansų sferoje, kurioje daugiausia reikėjo loginio mąstymo, tačiau meniška širdis plakė savo ritmu. Gerai mena, kada paėmė teptuką į rankas: tai buvo 2007 metai. Ir darė tai šįkart labai rimtai – tapytojos Eglės Velaniškytės tapybos studijoje. Neslepia, kad baimės buvo, nežinios taip pat, tačiau tapymas ją išlaisvino. „Tapiau, ką mačiau, kas mane supo aplink“, – prisipažįsta V. Malinauskienė. Jau po metų pradėjo lankyti VDA Atvirąją dailės, dizaino ir architektūros mokyklą, vėliau susidomėjo kinų tapyba, naujais tapymo būdais, specialiomis medžiagomis, priemonėmis. Kaip pati Vaiva prisipažįsta, niekada nekūrusi taisyklių, standartų, laikmečio diktuojamų reikalavimų: „Visada leidau sau kurti taip, kaip norėjau – paprastai, moteriškai, lengvai.“

Eiti meno keliu buvo lengviau, nes visada palaikė šeima: vyras, vaikai. Vaivos dukra, nuskynusi ne vieną laurų vainiką pramoginių šokių konkursuose, dabar gyvena Amerikoje, sūnus – Londone.

Pasinėrusi į meno pasaulį, moteris nešvaistė laiko veltui. Kai dukra ruošėsi pramoginių šokių konkursams Kaune, ji nevaikštinėjo po megas ar akropolius, laiką skyrė savo pomėgių tobulinimui.

Paklausta, ar dabartinis darbas, vadovavimas bibliotekai, arčiau kūrybos, patikino, kad tikrai taip, tačiau pirmiausia dėkojo skaitytojams, kad šie skaito. Sakėsi, kad jos visa šeima skaito, tad jai nė į galvą neateina, kaip galima neskaityti? Klausė, ką bibliotekos skaitytojai labiausiai norėtų matyti, turėti ar veikti bibliotekose. Tai, anot jos, svarbu žinoti visam kolektyvui, dirbančiam rajono bibliotekose. Pasidžiaugė, kad rajono savivaldybė, būdama ne pati turtingiausia Lietuvoje, skiria lėšų rajono bibliotekoms. Neslėpė, kad itin džiaugiasi ir puikiu kolektyvu, kiekvienu darbuotoju, kuris yra unikalus.

Kvietė dažniau apsilankyti bibliotekose. „Jei mezgate, kodėl gi to nedarote susirinkę į biblioteką?“ – kalbėjo Vaiva, prisipažinusi, kad jau dabar kalba kaip bibliotekos direktorė. Tačiau vis tik sukluso, kad gal tik ji pati gerai jaučiasi ir jai atrodo, kad bibliotekose viskas gerai. Tačiau tuoj buvo nuraminta, kad jei bibliotekoje surengta paroda, o ir lankytojų gausiai sulaukta, reiškia, viskas gerai.

Jei ne pensijų mokėjimo diena, lankytojų būtų dar daugiau

Vaivos Malinauskienės tapybos darbų paroda „Žydėjimas“ pristatyta Marijampolės kultūros centro Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerijoje, surengta paroda Lazdijų krašto muziejuje, jos darbai buvo eksponuoti ir Kučiūnų bibliotekoje. Šiuo metu jos paroda veikia Panevėžyje. Tiesa, į Panevėžį iškeliavę darbai atlikti aliejine tapybos technika.

O paroda, surengta Metelių bibliotekoje, sulaukė itin didelio lankytojų susidomėjimo. Juk Meteliai vasarą atgyja: čia šurmuliuoja daug poilsiautojų. „Parodą atsivežiau iš Kučiūnų, kad kol bibliotekininkė atostogaus, tapybos darbus galėtų pamatyti ir Metelių krašto skaitytojai ir poilsiautojai. Tokį grožį reikia parodyti visiems“, – tikino bibliotekininkė Gina. Ir kaip nesigėrėti lengvai lyg drugiai plazdenančiomis įvairiausiomis gėlėmis, kiekviena vis kitokia.

Žmonės žavisi paveikslais, ne vienas norėjo įsigyti. „Būčiau išpardavusi, tik kainos nežinojau“, – prisipažįsta šypsodamasi bibliotekininkė. Buvo net pajuokauta, kad „versliuką“ buvo galima užsukti ir taip pinigų gauti ir dar paveikslą pasilikti. Bet tai tik humoras nuotaikai pakelti, mat pati autorė darbų neparduoda. Sako, kad nors ir finansininkė, tačiau niekada net neskaičiavo, kiek jų nutapiusi, bet patikina, kad turi nemažai, gal apie pusšimtį, gal daugiau. Anot jos, kai paprašo eksponuoti parodoje, jų prireikia. Tačiau yra darbų, kuriuos jos vaikai išsivežę į Ameriką, Londoną. „Iš pradžių daug dirbi: dieną, naktį. Paskui jau mažiau. Nesu labai produktyvi“, – prisipažįsta dailininkė.

Na, o Ginutė išdavė, kad kai kuriuos Vaivos paveikslus būtų pardavusi… tris kartus. Paroda – išties populiari. Į parodos atidarymą atėję poilsiautojai iš didmiesčių sakėsi, kad, pavyzdžiui, Vilniuje į parodas reikia važiuoti, tam skirti nemažai laiko, o čia 200 metrų ir štai puikioje parodoje. „Nuodėmė neateiti“, – sakė moteris iš Vilniaus. O ir Metelių bibliotekos bibliotekininkė sąžiningai prisipažino, kad jei ne ta pensijų mokėjimo diena, kai paštininkė pensiją į namus atneša, parodos atidaryme lankytojų būtų sulaukta dar daugiau.

Apie kūrybą Vaiva kalba mielai

Apie kūrybą Vaiva kalba daug ir iš širdies. Tai jai miela tema. O paklausta stengiasi kuo suprantamiau paaiškinti, kaip, kas ir kodėl.

Parodos atidaryme daugiausia kalbėta apie kinų tapybą. Parodė, kaip dailininkė tai daro. Pasirodo, ant šilko, kiek kitokio nei mes įsivaizduojame, ant ryžių popieriaus gimsta jos darbai. Iš lėto – čia nepaskubėsi. Pripažįsta, kad tai visai gali būti savotiška meditacija su arbatos gėrimo pertraukėlėmis. Klausimų autorė sulaukė daug, moterys labai susidomėjo šia tapybos technika.

V. Malinauskienė tapo ir aliejine technika.

Moteris taip pat studijavo menotyrą. „Apie šiuos paveikslus galima pasakyti: gražu“, – sako ji, o ir girdi dažniausia tokį apibūdinimą. Tačiau, anot menininkės, apie paveikslą neužtenka pasakyti, kad jis gražus, paveikslas turi kelti diskusijas, emocijas, gali net piktinti ar erzinti.

Vaivos parodoje grožėtasi. Kam gali nepatikti įstabios, įvairiaspalvės, skrupulingai nutapytos gėlės?

Dovanų – prabangus pufas

Tądien susirinkusius lydėjo gėlės. Jos visur: paveiksluose, rankose ir net ant torto. Autorei, kuri primygtinai prašė, kad jos parodos pristatymo metu į ją būtų kreipiamasi, kaip į tapybos darbų autorę Vaivą, ne kaip į direktorę, gėlės iš kolegių – bibliotekininkių rankų. O Metelių bibliotekos bibliotekininkė Gina Ramanauskienė įteikė UAB „Dzūkijos baldų fabriko“ pagamintą prabangų pufą. Rėmėjai labai pataikė įspūdingą dovaną padirbinę, tuo labai nustebindami dailininkę, kuri iškart pasisakė jau žinanti, kur stovės šis dailus pufikutis. „Jau žinau, kur dėsiu. Prie veidrodžio“, – šūktelėjo ji. Džiaugsmas ir savininkei šio dailaus pufo, džiaugsmas ir Ginai, suradusiai puikų rėmėją – UAB „Dzūkijos baldų fabriką“, kuri maloniai nustebino dailininkę. Emocijos – nenusakomos.

O paskui jau karšti kibinai, kava ir tortas, ant kurio taip pat gėlė, tik jau tapyta konditerės, kuri ir iškepė šį gardų tortą. Ir pokalbiai, ir juokas, sklindantis pro atvirus bibliotekos langus dzūkių darželių žolynais tolyn link Metelio…