Dineta Babarskienė
Metelių kaimo bendruomenėje „Tarp Dusios ir Metelio“ vyko popietė: buvo pristatyta Irenos Akulavičienės knyga „Lemtingas radinys“. Kodėl jos knyga pristatyta ir Meteliuose, ponia Irena paaiškina paprastai: „Buckūnų kaimas – mano tėviškė. Gyvenu Kumečiuose. Mano parapija – Metelių.“
Tai Irenos Akulavičienės pirmoji knyga. Išleista 2022 metais ir pristatyta Kumečiuose pernai gegužės mėnesį. „Buvo mano jubiliejus – 65 metai. Labai norėjau pati sau pasidovanoti tokią dovaną – savo knygą“, – paaiškina autorė.
Taip Irena Akulavičienė tapo rašytoja. Irenos profesija – pradinių klasių mokytoja. Kumečių pagrindinėje mokykloje ji išdirbo apie 35 metus. „Kai ją uždarė, vis padirbėdavau aplinkinėse mokyklose, kas susirgdavo, pavaduodavau, bet ne nuolatos. Ūdrijoje dirbau. O šiemet mane pakvietė Krokialaukio gimnazijoje padirbėti pradinių klasių mokytoja“, – pasakoja ilgametė pedagogė. Kai 2018 metais uždarė Kumečių mokyklą dėl mažo vaikų skaičiaus, tada ji ir pamąstė, kad reikia pradėti rašyti knygą, mat iki tol ji rašė tik rašinėlius mokykloje. „Pamaniau, kad jei nepradėsiu, tai niekad ir nebaigsiu“, – nusišypso ji. Tačiau tik pagalvojo, bet dar nepradėjo rašyti. Rimtam darbui prisėdo 2021 metais. Ir štai 2022 metais savo jubiliejaus proga rankose jau laikė savo pirmąjį romaną „Lemtingas radinys“, išleistą 100 egzempliorių tiražu.
Tai buvo jos svajonė, kurią įgyvendinti žadėjo išėjusi į pensiją. „Pasvarsčiau, kad niekam kitam netinku. Ką reiškia netinku? Dainuoti neturiu balso, šokti irgi nelabai, tai apsvarsčiau, kad čia mano gal stipresnė pusė būtų“, – taip paaiškina pašnekovė.
„Neturėjau „pasidariusi“ kokių tai rėmų. Turėjau mintį pradžiai, o paskui spontaniškai po truputį rašiau. Prisipažinsiu, kad ne visada būdavo noras rašyti, bet vis pagalvodavau, kad pradėjau, reikia pabaigti. Būdavo, žinau, kad reikia, tad atsisėdu ir rašau kokį lapą arba du“, – prisipažįsta ji.
Apie ką jos romanas, teks paskaityti. Paslaptingai prasitaria, kad romane yra tokia intrigėlė. „Kai tą intrigėlę „suranda“, tada jau viskas vystosi toliau. Romane yra ir meilės. Bet tai ne meilės romanas. Tai labiau gyvenimo knyga“, – taip mano pati autorė. Prisipažįsta, kad ji labai nori savo knygos skaitytojams pasakyti, jog niekad nevėlu nei gyventi, nei mylėti net vyresniame amžiuje, kaip ir siekti savo svajonių. „Tai tokia lengvesnio turinio knygelė“, – teigia pašnekovė. Paaiškina, kodėl rašė tokią, o ne kokią rimtą knygą: „Nemažai skaitau. Sunku visą laiką skaityti sunkaus turinio knygas. Pavargsti nuo jų. Mano knyga – poilsinė.“
Jau praėjo pakankamai laiko nuo knygos išleidimo, tad knygą jau daug kas perskaitė. Pirmiausia, aišku, sava šeima. O tos šeimos labai nemažas būrys. Ponia Irena užaugo didelėje šeimoje. „Mes esame 8 seserys ir 2 broliai. Tai jie visi perskaitė, o ir jų vaikai, jau jaunesnioji mūsų giminės karta, taip pat labai skaitė“, – sako ji. Neigiamų atsiliepimų nesulaukė. Tačiau supranta, kad kiekvieno nuomonė gali būti labai skirtinga. „Vis pagalvoju, gal nedrįso man pasakyti?“ – susimąsto knygos autorė. Vis tik prisimena, kad kai kurie skaičiusieji nieko nesakė, tiesiog patylėjo, kiti gyrė, treti sakė, kad jaunatviškai parašyta. „O buvo ir tokių, žinau, kurie klausė, kiek tai mokytojai metų?“ – šypsosi pasakodama ponia Irena. Gal ne veltui klausė amžiaus, gal romane yra kokių intymių meilės scenų? „Na, viena tokia pikantiška yra“, – prasitaria ir pati autorė. Tačiau sako, kad, būdama vyresnio amžiaus, vis tik į tai atsakingiau pažiūrėjo, pagalvojo, ar bus suprasta teisingai? „O kadangi knygą leidau Alytuje, tai pasitariau su spaustuvės darbuotojomis, kurios daug knygų spausdina. Na, ir man patarė neišmesti to iš knygos, nes gražiai parašyta. Patikino, kad nieko blogo nėra“, – pasidalija savo svarstymais ji. Ir tikrai niekam neužkliuvo ta pikantiška detalė. „Tik viena mano buvusi direktorė pasakė: drąsi moteris Irena. Aš manau, kad ji turėjo galvoje tą pikantišką detalę, aprašytą mano knygoje“, – svarsto knygos autorė. Yra jos knygoje ir humoro. „Kai skaitau susitikimuose su skaitytojais ištraukas iš knygos, susirinkusieji juokiasi“, – pastebi ji.
Pasidžiaugia, kad kolegos, buvę mokiniai pagerbė ją atvykdami į pirmą jos knygos pristatymą Kumečiuose, o ir atsiliepimai buvo labai gražūs ir šilti. „Visi jau tada klausė, ar rašau antrą?“ – prisipažįsta ponia Irena. Ir dabar dar yra laukiančių knygos tęsinio. „Tęsinio tikrai nebus“, – žino autorė. Kita vertus, dar visos mintys turi susigulėti, ne taip paprasta vėl imtis rašyti knygą. Prisipažįsta, kad norėtų išgirsti įvertinimą ir iš žinovo, kritiko, to, kuris turi supratimą, įdomu, ką pasakytų? „Tai pirmoji knyga. Aš norėjau, kad ji būtų mano, kad niekas man nenurodinėtų, ką aš turiu rašyti. Kaip man atrodė, taip aš rašiau. Niekur nesireklamavau, kas pakviečia, atvažiuoju, pristatau savo knygą. Jau nedaug egzempliorių likę. O ir dirbu, tad laiko reikia paieškoti susitikimams“, – dėsto ji.
Tačiau ponia Irena neatmeta minties, kad vis tik, tikėtina, sulauksime dar vienos jos knygos. „Jei turėsiu sveikatos ir noro, žinoma. Po metų ar pusantrų – bandysiu. Renku mokykloje mintis – „perliukus“, vis užsirašau. Manau, knyga bus apie mokyklą“, – prasitaria ji. Tiesa, knygoje pikantiškų detalių jau nebus. „Kokios čia pikantiškos detalės mokykloje? Pirmokus mokau, tai pikantiškiausia tokia: pasiruošiau kūno kultūros pamokai, persirengiau sportine apranga, o mano vienas pirmokas pasakė, kad gerai atrodau“, – šypsodamasi papasakoja mokytoja.
Žinia, leidžiant knygą svarbu ir pinigai. I. Akulavičienė savo pirmąją knygą išleido iš savo asmeninių lėšų. „Nemėgstu ieškoti rėmėjų. Juk viskas visiems kainuoja, o galų gale čia ne kokia liga: gali išleisti, gali ne“, – pastebi ji. Kita vertus, ne viskas pinigais matuojama. „O jei jau apie pinigus, tai negaliu sakyti, kad man atsipirko, bet aš to ir nesiekiau. Svajojau, labai norėjau šios knygos, daug išdovanojau, daug ir nupirko“, – dėsto knygos autorė. Tiesa, jei kitą knygą parašys, tada jau bandys pasiūlyti leidykloms, gal susidomės? „Bet pirmiausia reikia parašyti ir gerai parašyti“, – sako ponia Irena.
Paklausta, kaip dabar ją dažniau pavadina: mokytoja ar rašytoja, neslepia, kad ir rašytoja pavadina, bet ji nelabai nori būti taip vadinama. „Kad būčiau parašiusi penkias ar šešias knygas, tada taip. O dabar dar tik vieną. Kas pavadina rašytoja, nusišypsau, padėkoju“, – sako Irena Akulavičienė, knygos „Lemtingas radinys“ autorė.