„Gyvename kaip niekada gerai“, – sako Vilija Padimanskienė ir Artūras Čiurlionis, spalio 28 d. atšventę 20-ies metų draugystę ir gyvenimą kartu. Pora nesusituokusi, o ir tuoktis neketina. „Jaučiamės geriau nei santuokoje“, – tvirtina Vilija ir Artūras, auginantys 16 metų dukrą Vaivą.
Artūras ir Vilija aktyvūs socialiniuose tinkluose, džiaugiasi gyvenimu ir tuo džiaugsmu nenuilstamai dalijasi. Nebijo kitokios nuomonės. Jie linksmi, pozityvūs, iškalbūs, atviri. Jėgų semiasi vienas iš kito ir juos supančių draugų. „Noriu mokiniams parodyti, kad galima būti drąsiam, nebijoti. Noriu visada išlikti jaunatvišku“, – sako Artūras. Pora gyvena Seimeniškių kaime, Teizų seniūnijoje, Lazdijų rajone. Kasdien į darbus Alytuje važiuoja apie 40 min., įsuka 80 kilometrų per dieną. O Nemuną Artūras per dieną pervažiuoja iki 6 kartų. Jis –Alytaus Vidzgirio progimnazijos direktorius, ji – Alytaus švietimo darbuotojų tobulinimosi padalinio vedėja.
Pažintis ir gyvenimas kaime
Vilija ir Artūras susipažino, kaip patys sako, dideliame mieste, Vilniuje: „Išvažiavome į kursus tobulinti kompiuterinio raštingumo.“
Abu prieš tai dirbo vadovaujamą darbą Lazdijų rajono mokyklose. Artūras Šventežerio mokykloje 16 metų dirbo direktoriumi, Vilija 18 metų vadovavo Stebulių mokyklai, dar dvejus metus dirbo Simne. Abu istorikai. Vilija, pradėjusi dirbti vadovaujamą darbą Stebuliuose, į savo mokytojo vietą priėmė Artūrą. Artūras, kaip ir dauguma mokytojų, dirbo per kelias mokyklas. Šventežerio mokykloje, be istorijos, jis vaikus mokė vokiečių kalbos ir filosofijos. Vyras prasitaria, kad kalbos geriau pramoko prieš tai dvejus metus gyvendamas Vokietijoje.
Jų draugystės pradžioje šeima vertėsi ūkiškai. Artūras laikė triušius, jų turėjo net 300. 2003 m. už 800 litų nusipirko arklį. „Karvė, keletas veršių, paršavedė kiaulė ir arklys. Toks buvo mūsų ūkis pažinties pradžioje“, – tęsia Vilija. Artūras priduria, kaip, kiaulei atsivedus 9 paršiukus, juos bandė parduoti turguje. „Pasipuošiau, pasikvėpinau ir galvojau, kad parduosiu, bet manimi pirkėjai netikėjo, manė, kad aš perpardavinėtojas. Laimei, buvau kaimyną į turgų atsivežęs, tai tas su čebatais išlipo iš automobilio ir per 10 min. visus pardavė“, – su šypsena prisimena pašnekovas.
Šakočiai ir karpiai
Kaip Vilija ir Artūras gyvena šiandien? Pasak V. Padimanskienės, ūkio jau neturi, bet Artūras ją pataiso: „Šunį turime!“ Dabar abu kepa šakočius ir duoną, o tvenkinyje augina žuvis. Sezono metu dideliame šiltnamyje augina agurkus, pomidorus. Vilija dažnai dainuoja su seserimi Rita Sabestiniene, o kai to negana, pora kartu su Virginija ir Arūnu Narauskais dainuoja simniškio Roberto Vilkausko „Fortūnos“ vokaliniame ansamblyje. Ir džiaugiasi, kad pasiūlymų koncertuoti sulaukė net iš Kauno.
O Artūras garsėja šakočiais. „Man patinka kepti šakočius. Sekasi tai daryti. Paskutinis mūsų šakotis nukeliavo į Australiją“, – sako A. Čiurlionis, pažymėdamas, kad šakočių kepimas ne tiek verslas, kiek malonus užsiėmimas.
Pora į gyvenimą žiūri su humoru. „Sodinu 141 pomidorą, pagal frakcijas, kaip Seime. Konservatoriams priskiriu „Bruklino“ veislės pomidorus. Jie pastovūs, gerai užauga. Laisvės frakcijos pomidorų veislės įdomesnės, spalvingesnės ir įvairesnės“, – šypsosi pašnekovas. O jų didžiausias turtas – juos supantys žmonės. „Didžiausias mūsų kraitis yra draugai“, – džiaugiasi pašnekovai ir priduria, kad jų gyvenimas niekada nebuvo nuobodus. Kuomet Vilija supyksta, rašo eilėraščius, kurie vėliau virsta dainomis. Kūryba moterį įkvepia. Ji parašiusi daugiau kaip 100 eilėraščių ir nedrąsiai prasitaria, kad planuojama išleisti jos dainuojamosios poezijos knygą.
Vilija atvirauja, kad per 20 metų rimtai su Artūru barėsi tik 1 kartą. Kuomet Artūras iš parduotuvės parnešė karpį, o moteris jį norėjo iškepti vakarienei, bet Artūras sumąstė karpį paleisti į savo balą. „Ir šiandien karpis baloje plaukioja. Jo mums nepavyksta sužvejoti nei su meškere, nei su tinklais“, – sako moteris.
O aš noriu padėkoti atviriems, geranoriškiems pašnekovams ir palinkėti pagaliau pagauti tą karpį ir, žinoma, niekada nepristigti energijos!
Durneliai