Dzūkų žinios

Medžiotojo dienos Dzūkijoje sausio mėnesį

Dalintis:
Raimondas Ribačiauskas, Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas.

Sapnuoju: esu ramus ir gyvenimo neįvertintas vaikinas, mėgstu vidutinį steiką, gerus odinius batus, mėgstu naktimis žiūrėti puikius amerikietiškus kovinius filmus, kuriuose gėris visada nugali blogį, kur kovose naudojami stebuklingi ginklai, šaudantys be garso, su stebuklingais vamzdeliais, per kuriuos puikiai matyti naktį. O labiausiai pro savo buto langą mėgstu stebėti miesto parką, kur skraido daug juodos ir pilkos spalvos paukščių, medžius ir pievą, kur gyventojai vedžioja savo augintinius. Ir pakyla toks nenumaldomas noras padaryti kažką gero žmonijai, gamtai, juk taip gerai ją pažįstu. Ir staiga išgirstu, kaip kažkokie mėsininkai, vadinami „medžiotojai“, nori turėti mano filmuose matytus ginklus. O viešpatie, taigi nieko neliks, net juodų paukščių. Puolu rašinėti, skambinėti, pakviečiu keturis savo draugus, ant kartono lapo parašau žodžius „Naktiniams taikikliams NE!“ ir prie prezidentūros suorganizuoju mitingą, ir nepatikėsit – buvau įvertintas. Pirmą kartą pasijutau svarbus ir nenugalimas… Prabundu išpiltas prakaito. Pilnatis visada mane veikia įdomiai. Tačiau sapnuotas žmogutis savo pasiekė, tapo žinomas, penkių žmonių piketą žiniasklaida pavadino mitingu ir, svarbiausia, galų gale sutapo Prezidento ir Premjerės nuomonės. Kažkas neįtikėtino. Gamtininkas Marius Čepulis paviešino pavardes parlamentarų, kurie balsavo už naktinių taikiklių įteisinimą. Manau, gerai padarė, nes tai drąsūs žmonės, kurie pasitiki savo tauta, kurie seka europines tendencijas, kurie mato laisvėje gyvenančių populiacijų reguliavimo problemas ir perspektyvą, juk niekas dabar nekasa griovių kastuvais. Manau, įsiminsit šias pavardes, kad galėtumėte teisingai pasirinkti, kai reikės balsuoti. O Mariaus paprašysiu jas parašyti dar kartą, kad devyniasdešimt tūkstančių ginklų savininkų ir jų šeimų nariai geriau jas įsimintų.

Žiema. Tokia nenuspėjama, aikštinga. Tai šilta – tai šalta, tai juoda – tai balta, tai sninga – tai lyja. Visai kaip politikoje, viskas susimaišė, kaip ir žmonių gyvenime. Greitai užlipome ant plono ledo pagauti to vienintelio žuvelioko, ir staiga sprogsta lazdynų žirginiai ir vėl minus dvidešimt. Ryte negali pasakyti, koks bus vakaras. Tokios gamtos išdaigos dažnai sugriauna per tūkstantmečius susigulėjusius žvėrių įpročius. Gruodžio mėn. antroje pusėje pabudo barsukai, mangutai. Vaikštinėja akis išvertę ir galvoja, ar dar miegoti, o gal jau ne. Bebrai tai pradeda ruošti maisto atsargas žiemai, tai sustoja. Sunkiausia baltajam kiškiui – kai nėra sniego, labai jau matomas, o didelio greičio miške neišvystysi, o kur dar medžiojimo specialistai vilkai ir lūšys. Taip ir nyksta šita puiki baltųjų kiškių populiacija. Lapės išsimaudė pirmame sniege, taigi kailis puikus, tik niekam nereikalingas, brandūs stirninai sausio mėn. pradeda auginti naujus ragus, tačiau sausio 10 d. dar mačiau pirmais ragais stirniuką. Tai visiškai normalu. Medžioklės su varovais eina į pabaigą. Jos visad suteikia daug judesio, džiaugsmo, gerų emocijų. Smagu, kai medžioklė tampa geru pabuvimu gamtoje su gerais bendraminčiais. Bet nuo senų senovės lietuviui buvo svarbu sumedžioti pilkąjį kiškį, ypač reikėjo jį turėti ant šv. Kalėdų vaišių stalo. Tai gražus, išmintingas, linksmas, komunikabilus ir labai nelaimingas gyvūnas. Dėl paprastos priežasties – jis neturi draugų, jauniklius valgo visi plėšrūnai: ir skraidantys, ir bėgiojantys, juos gaudo naminiai katinai ir šunys, su malonumu šveičia nacionaliniai paukščiai gandrai, dėl cheminių medžiagų organizme trūkumo jis valgo beveik visas trąšas ir chemikalus, pilamus laukuose, jis nemėgsta monokultūrų ir nešienautų pievų. Taigi pamąstykime, kaip jam gyventi. Anksčiau beveik nebuvo kaime vaiko, kuris užaugtų be kiškio taukų. Šis puikus vaistas gydė ir gydo nušalimus, ausų uždegimus, votis, pūlinius ir t. t., kailiukas gydo radikulitą. Kiškieną reikia mokėti paruošti, sumedžiojus svarbu „numyždinti“, visada seni medžiotojai sako, kad kiškis turi kaboti ant sienos tol, kol išvarva akys, arba po ėdžiomis tvarte paguldydavo parai laiko. Supraskite – kiškiena privalo bręsti, fermentuotis. Kitaip lauko ir vėjo skonis. Tačiau kiškis nėra visiškas bailys, jis kartais parodo neįtikėtiną drąsą gindamas jauniklius nuo skraidančių plėšrūnų ar nuviliodamas lapes. Tačiau jeigu jūsų sodyboje nėra palaidų šunų ir kačių, jis gali tapti jūsų draugu ir būti aktyvus beveik visą parą. Kiškis turi nepaaiškinamą įgimtą savybę: kiškiukai visada gimsta, kai žolytė prieš saulę būna 2–3 cm. Taigi ruja kasmet vis kitu laiku, jeigu vasario 15 d. jūs pamatėte kiškius, laukuose žaidžiančius meilės žaidimus, žinokite, kad po 44 dienų galite ieškoti pirmųjų žibuoklių.

Š. m. sausio 6–7 dienomis didžioji dauguma medžiotojus vienijančių klubų ir būrelių vaikėsi ilgaausius. Rezultatai nustebino, metai iš metų pastebimas sistemingas kiškių populiacijos mažėjimas, kuris dalinai nepriklauso nuo medžioklių ir plėšrūnų. Diena medžioklei buvo tinkama, temperatūra – šeši šalčio, slėgis aukštas, oras fantastiškas. Priminsiu, kad kiškių aktyvumas priklauso nuo oro, jei slėgas žemas, temperatūra apie nulį, kiškis melancholiškas, tingus, guli sau savo duobutėj ir ką? Pakyla – jei užlipsi. Tačiau jei temperatūra apie 8 laipsnius šalčio, slėgis aukštas, kiškis aktyvus, sportiškas, akylas. Mašinos durelėmis trinkt, o jis jau iš už puskilometrio tave sveikina. Manau, reikia skubiai atlikti mokslinius tyrimus kiškių populiacijos nykimo priežastims nustatyti, tai negali būti vien kraujomaiša, gal žemės ūkyje pradėjome naudoti kažkokius naujus chemikalus ar pan. Pvz., Lenkijoje, kur vyrauja gyvulininkystė, kiškių populiacija stabiliai didelė. Šiaip kiškis yra tinginių siaubas, nes žiemą apgraužia visus vaismedžius ir vaiskrūmius, kurių dėl tingėjimo neapsaugojote.

Medžioklėje su varovais medžiotojai sėkmingai reguliuoja kanopinių žvėrių skaičių, tačiau dėl kokybės galiu pasiginčyti. Visada primenu, nemedžiokime elnių patelių, ypač vedlių ir jų jauniklių, sunku atskirti bėgantį tauriojo elnio perspektyvų patiną nuo atrankinio. Čia galiu pridėti, kad, sprendžiant naktinių taikiklių klausimą, reikia spręsti apie jų panaudojimą ne tik šernams ir plėšrūnams, bet apskritai visai medžiojamajai faunai. Baikim save apgaudinėti, tai tik laiko klausimas. Medžiotojai seniai įrodė savo meilę gamtai. Tai įteisinę sumažinsime gyvūnų kančias ir pagerinsime populiacijų valdymo kokybę. Jeigu dėl pavienių nusižengimų, tai procentaliai daugiausia jų daro Seimo nariai.

Dzūkijoje vėl atsigavo afrikinis kaulių maras. Reikia medžioti. Tačiau aš nesuprantu vieno, jeigu yra išrasta vakcina nuo europinio kiaulių maro, kodėl niekas neišranda vakcinos nuo afrikinio kiaulių maro, o gal tai susitarimai su kiaulių augintojais. Šernus vakcinuoti per pašarus yra visai paprasta. Juk plėšrūnus vakcinuojam nuo pasiutligės. Na, bet tai gal sąmokslo teorijos.

Šiuo metu galima medžioti briedžių jauniklius, tauriųjų elnių patinus, danielius, šernus, vilkus, lapes, mangutus, audines, nutrijas, ondatras, meškėnus, pilkuosius kiškius, bebrus, fazanus, kovus, pilkąsias varnas.

Nei plauko, nei tauko!

Raimondas Ribačiauskas

Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas

Dalintis:

Rašyti komentarą

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: