„Augalų, grybų, gyvūnų ir kitų grupių organizmų rūšių įvairovę įmanoma apsaugoti tik išsaugojus visą buveinių įvairovę. Taip pat svarbu, kad išliktų pakankamai didelį plotą užimančios tam tikros buveinės. Gyvybingos rūšių populiacijos gali išlikti ilgą laiką tik stabiliose buveinėse, kuriose vyksta visi natūralūs procesai“, – sako Gamtos tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Zigmantas Gudžinskas.
Pasak jo, dėl įvairios žmonių veiklos daugelis gamtinių savireguliacijos procesų yra sutrikę. Daugiausia gamtosaugos problemų kyla todėl, kad daugumą atvirų, medžiais neapaugusių, plotų dabar užima dirbami laukai, o natūralių atvirų buveinių, tokių kaip natūralios pievos, smėlynai ar žemapelkės, kuriose paprastai telkiasi daugiausiai įvairių organizmų rūšių – likę visai nedaug.
„Lietuvoje, ko gero mažiausiai išlikę atvirų žemyninių smėlynų, nes dauguma jų buvo apsodinti medžiais, rečiau savaime virto miškais. Didžiausi smėlynų plotai istoriškai buvo pietinėje Lietuvos dalyje, bet iki šiol išlikę tik mažų jų fragmentų. Todėl, siekiant išsaugoti atvirų smėlynų buveines ir prie tokių sąlygų prisitaikiusių organizmų įvairovę, Dzūkijos nacionaliniame parke buvo pradėta įgyvendinti žemyninių kopų tvarkymo projektą. Iškirtus ant žemyninių kopų buvusį sodintą pušyną, pradėta atkurti smėlynų buveinę“, – pažymėjo Z. Gudžinskas. Kopų atvėrimo veiklos vykdomos, įgyvendinant LIFE integruotąjį „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ projektą.
Atkurtos buveinės prisideda prie retų augalų rūšių saugojimo
Mokslininko teigimu, kai kurios Lietuvoje retos, tik pietinėje dalyje aptinkamos augalų rūšys, dėl labai sumažėjusių atvirų žemyninių smėlynų buveinių plotų tapo dar retesnės, o daliai jų kilusi grėsmė visiškai išnykti.
„Viena sparčiausiai nykstančių smėlynams būdingų rūšių yra šiurkščioji vanagutė (Pilosella echioides). Prieš pusę amžiaus šių augalų buvo randama įvairiose pietinės ir rytinės dalies vietose, o dabar yra tik keli menki populiacijos likučiai Dzūkijos nacionaliniame parke. Viena iš likusių populiacijų yra teritorijoje netoli Marcinkonių, kurioje atkuriamos smėlynų buveinės“, – teigė jis.
Labai reikšmingai sumažėjo ir Gorskio pūtelio (Tragopogon gorskianus) populiacijos, kurių pastaruoju metu aptinkama vos keliose vietovėse. Pasak Z. Gudžinsko, šią rūšį saugoti ir palaikyti jos populiacijas yra ypač svarbu, nes ji aptinkama tik Lietuvoje ir Baltarusijoje plytinčiuose smėlynuose.
„Taip pat svarbu paminėti ir lietuvinę naktižiedę (Silene lituanica), kuri puikavosi ant 50 litų proginės monetos. Ji, prisitaikiusi augti atviruose smėlynuose, dabar išlikusi beveik tik nuolat ardomose miško kvartalinėse proskynose ir pakelių priešgaisrinėse juostose, o būdingose smėlynų bendrijose jų beveik nebelikę arba pasitaiko tik pavienių augalų“, – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad atvirų smėlynų atkūrimas ir apsauga taip pat labai svarbūs siekiant išsaugoti ir kitas retas rūšis. Pavyzdžiui, vėjalandę šilagėlę (Pulsatilla patens) ir smiltyninį gvazdiką (Dianthus arenarius).
Dzūkijos smėlynuose – retų rūšių vabzdžiai
Z. Gudžinskui antrino ir Gamtos tyrimų centro laboratorijos vadovė, vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rasa Bernotienė: „Tai, kad smėlynai, žemyninės kopos Dzūkijoje buvo atveriamos ne tik edukaciniais, bet ir gamtosauginiais tikslais – labai pagirtina iniciatyva. Juolab, kad yra tokių gyvūnų rūšių, ypatingai – vabzdžių, kuriems smėlynai yra būtini“.
Yra tokių rūšių vabzdžių, kurių gyvenimas yra tiesiogiai susijęs su smėlio buveinėmis – vieni smėlyje deda kiaušinėlius, kiti smėlyje išsikasa urvelius, kuriuose vystosi jų lervos. „Nesant smėlynų, vabzdžiams nėra galimybės gyventi taip, kaip tos rūšies vabzdžiai yra prisitaikę. Todėl rūšys nyksta. Lietuvos raudonojoje knygoje yra daug rūšių, kurios nyksta todėl, kad nyksta jų buveinės“, – teigė R. Bernotienė.
Ji pažymėjo besitikinti, kad pagausėjus atviro smėlio buveinių plotams, galėtų išaugti tiesiasparnių vabzdžių, pavyzdžiui, kopinių tarkšlių (Sphingonotus caerulans) ir mėlynsparnių tarkšlių (Oedipoda caerulescens) skaičius: „Galbūt būtų galimybė aptikti ir margąjį tarkšlį (Bryodemella tuberculata), kuris yra labai retas. Taip pat iš saugomų vabzdžių rūšių galėtų pagausėti smėlinės auslindos (Labidura riparia), šoklių (Cicindelinae), margųjų grambuolių (Polyphylla fullo)“.
Atviros buveinės svarbios ir drugiams tarpti. „Kai kurių rūšių drugiams yra ypatingai svarbi šiluma, įšildoma teritorija, kuri miškuose nedažnai randama, tai – smėlynai, atviros pievos, smiltpievės, viržynai. Šios atviros teritorijos svarbios, pavyzdžiui, pietiniam marguoliui (Zygaena angelicae), smiltyninei hesperijai (Pyrgus serratulae), juodajam satyrui (Hipparchia hermione)“.
Mokslininkė tikino, kad galima išvardinti ir ilgą sąrašą laukinių bičių ir vapsvų, kurios vystosi smėlio buveinėse. Tai, pavyzdžiui, kelios rūšys smėliabičių – katilėlinė (Andrena curvungula), raukšlėtoji (Andrena rugulosa), ilgažandis bembiksas (Bembix rostrata), didžioji auksavapsvė (Parnopes grandior) ir kopinė smiltvapsvė (Podalonia luffii).
