Kas gali būti geriau už savaitgalį? Žinoma, ilgasis savaitgalis. Šeštadienį ir sekmadienį sėdinėdamas ir gulinėdamas su kompiuteriu, knyga ir žurnalais, sekmadienį vakare paskambinau bičiuliui Romui į Šadžiūnus paklausti, ar rytoj nežada važiuoti į Druskininkus. Gavęs teigiamą atsakymą sužinojau, kad vyksime tik po pietų. Sekmadienį vietoj pusryčių ir pietų palaimingai snaudžiau. Atrodė, kad už lango tikras pavasaris ir gulėti lovoje tokiu oru yra nusikaltimas prieš žmoniją. Bet šalia lango augančio medelio šakos nerimastingai drebėjo ir sufleravo, kad kieme ne viskas taip gražu, kaip atrodo.
Kiek po pusės dviejų apsirengęs patraukiau prie turgaus vartų, kur buvome sutarę susitikti su Romu. Kertant Veisiejų turgaus lauką šaltas ir stiprus vėjas negailestingai košė namuose atrodžiusią šiltą aprangą. Vos tik priėjau mažąją „Aibę“, iš karto pasirodė Romas su apvalių ir simpatiškų formų automobiliu. Tik iš pažiūros mažokas atrodantis automobilis sutalpino ir mane. Pajudėjome mano mėgstamiausiu keliu ir maršrutu. Kelias raitytas, įkalnes keičia kloniai, aplinkui supamas ežerų, ežerėlių ir pelkučių. Nežinau, nes nesu vairuojantis, ar jis lengvas vairuotojui, bet man toks kelias didžiausias malonumas.
Šone palikę Snaigyno ežerą jau riedame netoli Teiraus. Greitai tolumoje pasimato Šadžiūnai su savo pelkėmis. Kai važiuoji pro Šadžiūnus, dairaisi į nedaug telikusių gyvenamųjų trobų. Dar nespėjus akims sugerti kaimo vaizdų pasiekiame Lazdijų rajono ir Druskininkų savivaldybių ribą. Tuomet prisimeni seną veisiejiečių svajonę būti prijungtiems prie Druskininkų. Ji tokia sena, kad net siekia tuos laikus, kai buvau mažas. Kuo toliau, tuo labiau artėja Leipalingis. Šį miestelį aš laikau savo parapija, nes čia buvo šviesaus atminimo mano tėčio parapija, juk Leipalingio kapuose ilsisi mano tėvai, seneliai, proseneliai ir kiti giminės.
Privažiavę Leipalingio žiedą sukame dešinėn ir jau tiesiu keliu mauname link Druskininkų. Privažiuojame Veršių kaimą ir man kaipmat pakyla nuotaika, nes prisimenu gyvojo klasiko J. Erlicko dvieilį: „Nes jei vyras yra tikras veršis, būtinai jisai į sceną veršis.“ Dešinėje kelio pusėje stovi labai trumpai gyvavęs restoranas „Erebuni“ (senoviškas Jerevano pavadinimas). Toliau kelias apaugęs mišku ir besidairant į jį prilekiame Mizarų kaimą ir stūksančią Sniego areną.
Naujuoju Druskininkų tiltu nuvažiuojame prie prekybos centro „Aidas“ ir jos stovėjimo aikštelėje Romas pastato automobilį. Abu patraukiame viena kryptimi į prancūziškų bandelių bandelinę „Boulangerie“. Neskubėdamas išgeriu du puodelius kavos. Romas renkasi šaltalankių arbatą.
Vėliau užeinu užkąsti į ukrainiečio Aleksandro kavinukę, kur pasisotinu aštriu itališku vištienos sumuštiniu. Nors nesitarėme, pasirodo Romas, nes Druskininkai tokie dideli, kad su kuo nors neįmanoma nesusitikti. Laukiame Romo dukros Monikos su vyru Tomu. Jiems vaišinantis dairausi į kavinės lankytojus. Vėliau traukiame link Nemuno pažiūrėti, kaip smarkiai jis patvinęs. Pabaigai – į K. Dineikos parką, nors stiprus ir šaltas vėjas verčia stipriai gūžtis, bet jame išdidžiai ir nuostabiai plevėsuoja mūsų trispalvė.