Apie tragiško likimo poetę S. Nėrį esu rašęs ne kartą, dar daugiau kartų yra tekę apie ją diskutuoti su įvairiais asmenimis. Kas keisčiausia, nors apie jos kūrybą visada atsiliepiau vien tik teigiamai ir rašiau, kad ji rašė labai gerai ar net genialiai, bet paminėjau, kad ji buvo prasta ir nevykusi politinė veikėja. Tai perskaitę, aršūs jos gerbėjai rašė, kad neva autorius pavydi jai šlovės, palyginti su ja prastai rašo ir siekia žinomumo, nes, girdi, kritikuoja pačią S. Nėrį. Visų pirma, nesu poetas, tad negaliu vien dėl to jai pavydėti eilių genialumo. Na, bet čia skonio reikalas. Man labiau patinka H. Radauskas ir B. Brazdžionis.
Dabar S. Nėries vardas vėl minimas iš naujo, nes visoje Lietuvoje keičiami jos vardu pavadintų gatvių ir mokyklų pavadinimai. Ir čia jau nieko blogo, nes poetė, būdama puiki rašytoja, tikrai nebuvo nei nepriklausomos Lietuvos patriotė, nei kovojo už jos laisvę. Jau ne kartą minėta, kad su kitais Lietuvos išdavikais keliavo į Maskvą parvežti Stalino saulės, ten skaitė poemą apie Staliną. O šiuo atveju aršiausi S. Nėries gerbėjai, pateisindami tokius poetės veiksmus, menkina poetės atminimą. Juk pati poetė gyvenimo pabaigoje pripažino minėtas savo gyvenimo klaidas ir gailėjosi, o štai jos gerbėjai stengiasi dar labiau už S. Nėrį ir galiausiai persistengia, ir padaro poetei meškos paslaugą.
Be to, poetė jau tarpukario metu, Lietuvai būnant laisva ir nepriklausoma valstybe, irgi neprisidėjo prie jos laisvės puoselėjimo. Dar 1931 metais S. Nėris pradėjo bendradarbiauti su komunistuojančiu žurnalu „Trečias frontas“: „Nuo šiol sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu.“ Jau būdama dvidešimt šešerių metų amžiaus, poetė prisijungė prie kairiųjų veikėjų, kurie buvo priešiškai nusiteikę nepriklausomos ir laisvos Lietuvos valstybės atžvilgiu. Tad S. Nėries vardo minėjimas iškilmingomis progomis yra visiškai netinkamas ir net šventvagiškas.
Tad saliamoniškas sprendimas būtų poetės S. Nėries kūrybos palikimas mokyklų programose ir pamokomas pavyzdys jos istorinio konteksto plotmėje. Tik norisi dar paminėti, kad nors poetė savo genialiomis eilėmis ir nusipelnė paminklo, bet jos politinė veikla kaip ir bylotų priešingą teiginį. Dar priedo, kalbant apie paminklus ir pasirinkimo sovietmečiu nebuvimą – tai taip iš tikrųjų nebuvo. Teigiama, kad S. Nėris turėjo vykti į Maskvą parvežti Stalino saulės, turėjo sukurti ir skaityti poemą apie Staliną. Ne, mielieji, pasirinkimas buvo. Štai neseniai mus palikusi disidentė N. Sadūnaitė ir kiti tikri laisvos Lietuvos patriotai savo pavyzdžiu parodė, kad galima elgtis dorai ir sąžiningai. Tad paminklus reikia statyti tokioms asmenybėms kaip N. Sadūnaitė.
Fanatiškus poetės S. Nėries gerbėjus noriu paraginti nešlovinti poetės politinės veiklos, nes net pati genialiausia kūryba jos neatpirks. Juk pasaulyje yra panašių pavyzdžių. Štai pasaulinio lygio talentas, norvegų rašytojas Knutas Hamsunas buvo kaltinamas ryšiais su naciais. Po karo jo niekas už tai nebaudė, o nuvežė į nuošalius globos namus, kur jis praleido paskutinius savo gyvenimo metus.