Dineta Babarskienė
Apie katinus, kuriems nusišypsojo likimas, o gal apie žmones, kuriems tiek džiaugsmo teikia paprasti miesto katinėliai.
Daugelis, ko gero, pažįsta Veisiejų katiną Jurginį, išdidų, nes, kaip pajuokaujama, „prie valdžios“. Mat gyvena Jurginis Veisiejų seniūnijos patalpose. O galėjo jo gyvenimas susiklostyti visai kitaip. Dabar jo gyvenimą galima apibūdinti paprastai: per kančias į žvaigždes. Mat visai mažytis jis buvo rastas išmestas prie Veisiejų apžvalgos bokšto. Pagailo jo Veisiejų seniūnijos darbuotojams, šie priglaudė seniūnijos patalpose. Ir tokių katinų, kuriems laimė nusišypsojo kaip Jurginiui, yra ir Lazdijuose. Tai Vilties gatvės katinai, ir ne tik Vilties gatvės, bet ir aplinkinių, nes gi jie, katinai, vaikšto, kur tik užsinori. „Aš – katinas, mėgstu vaikščioti vienas. Kur panoriu, ten einu“, – atrodo, taip ir girdisi katino balsas iš gerai žinomo animacinio filmuko. Ir tai tikra tiesa, mat šie katinai, kaip ir Jurginis, kuris, kada nori, ateina į seniūniją, kada nori, išeina, o kartais ir visai nepareina kokią dieną, taip ir jie – jokių įsipareigojimų savo globėjams nėra davę, kada nori pasirodo, kartais ima ir prapuola, o paskui vėl nei iš šio, nei iš to atsiranda. „Mums, senjorams, tai užsiėmimas. Mes mylime juos. Ir Elena, ir Regina, ir Julytė, ir Onutė – visos juos šeriame, jais rūpinamės. Jei kuris nepasirodo dieną kitą, sunerimstame, skambiname, ieškome. Gal kas matė? Tai mūsų katinai, tikrai mūsų“, – pasakoja Vilties gatvės gyventoja Onutė. Rūpinasi 10 katinų. Iš kur jie, nė pačios globėjos nežino, gal kas išmetė, gal paleido, tik patikina, kad dabar damos – sterilizuotos, tad katinėlių nedaugėja, vis tie patys. „Išmestų dabar, ačiū Dievui, neatsiranda, tik mūsų pažįstami katinai – mūsų draugai. Ir vardus turi: Bela, Mikutis, Juočkis, Žilabarzdis. Labai gražūs, prižiūrėti, nealkani. Lepiname savo katinėlius. Ne viską jie net ėda, tik ką mėgsta. Išpaikinti mūsų katinai“, – pasakoja Onutė. Sako, pieno negeria, matyt, nuo mažens nepratinti, sauso maisto irgi nenori, kaip sako, sauso davinio nesipuola ėsti, jiems skaniausia specialus maistas katėms konservuose arba dešrytė. Vandens jiems nuolat įpilta. Kiekvienas jų turi savo charakterį ir įpročius. „Juočkis pirmiausia damai, tokiai trijų spalvų katytei, leidžia paėsti ir tik paskui pats ėda, kad neliks, nesibaimina, nes šeriame juos gerai“, – dėsto pašnekovė. Jei kuri moteriškė pašeria, kitai paskambina, įspėja, kad ji daug nunešė, tai jau kita kitą dieną galės pašerti. „Mes antrame aukšte gyvename, laukan neprilakstysiu, tad ryte gerdama kavą, pasiruošiu dešrytės, pasipjaustau, ją specialiai katėms perku ir laukiu savo globotinių, žinau, kokiu laiku maždaug jos pusryčių ateina: dešrytės gabaliukus per langą numetu katėms, šios tuoj suėda“, – kalba pašnekovė. Pusryčių katės nepraleidžia, ryte jų susirenka daugiausia, vakarieniauja dažniausiai pavėsinėje, ten joms nunešamas maistas. „Kartais kokios keturios tuo pačiu metu ateina ir laukia, žino, kad kažko skanaus gaus“, – sako. Senjorėms negaila nei savo pensijų, nei išleistų pinigų, jos perka katėms ir maistą, ir dar skanukais palepina.
Visos jų katės gyvena lauke, bet ir joms gyvenimo sąlygas, kiek įmanoma, pagerinę. Vieni leidžia į savo malkines joms įeiti, specialiai padarę įėjimą, patiesę ant ko gulėti, įeina ir į sandėliukus, kiti pavėsinėse pakloję kailinius, kad joms minkščiau būtų, bet pavėsinėse nelabai mėgsta prigulti, poilsiauja po tam reikalui paskirta kėde, o ir nuo lietaus gali pasislėpti. „Po kėde – kačių poilsio vieta. Nuo saulutės pasislėpusios, pavėsy paguli, nakčiai eina į sandėliukus. Ten ir nakvoja, ir žiemoja“, – pastebi pašnekovė.
Tik baltas katinas Mikutis turi išskirtines gyvenimo sąlygas: jis per langą įšoka pas Elytę. „Būna, kad jis dar nelabai nori pareiti, tai ši skanukų paruošusi turi. Kas yra durys, jis nesupranta, vaikšto tik per langą. Mažas pabandė įšokti per pirmo aukšto langą ir dabar taip gyvena. Nuo mažens jį Elena prisipratino, vis paglostydavo, lauke su juo pabendraudavo: jai labai gražu, kad katinas baltas“, – pasakoja. Kasdien lanko Mikutis savo globėją Eleną, net pasisveikinti išmokintas. Tiesa, nakvoti nelieka, dienas sau leidžia kaip ponas, vakarop išeina. Kur? Tik vienas jis ir težino. Elytė jo kailiuką iššukuoja, apžiūri, ar erkių prikibusių nėra. Turi ir savo vietą, kur guli, ėda. Jei labai pavargęs, išvis perdien iš guolio niekur nesitraukia, o ir jo guolis ne bet koks, o poniškas – turi Mikutis savo fotelį, kuriame miega, o kad jo katiniško miego nieks netrikdytų, šeimininkė net televizoriaus nejungia. „Kartais Elena nepamato, kad jos draugas prie lango, tai aš jai paskambinu, man iš antro aukšto geriau matyti, pasakau, kad atidarytų langą, nes Mikutis pareina“, – prisipažįsta Onutė. Elena savo numylėtą Mikutį lepina, myli, elgiasi kaip su vaiku, per dieną maitina, maistą jam specialų perka – net 40 konservukių iškart nuperka, o kai jis jau nori išeiti, pats „pasiprašo“. „Jis – tikras gyventojas. Jei kelias dienas nepareina, Elena jau skambina, ieško balto katino“, – žino moteris. Tiesa, gatvės katinai į savo globėjus įvairiai reaguoja: vieni prisileidžia, kiti ne, tačiau Vilties gatvės senjorės dėl to nuoskaudų nejaučia, joms malonu bent pastebėti juos, o ir „ant dūšios“ geriau, kad katinai – nealkani.
Gerai gyvena tie Lazdijų miesto katinai, Vilties gatvės senjorės juos myli, tad į savo giminaitį Jurginį iš Veisiejų jiems nėra reikalo kreiptis, na, nebent jau kokios bėdos prispirtų: Jurginis – vienas žinomiausių rajono katinų, kuris svarbiais katiniškais reikalais gali net pas seniūną nužygiuoti. „Rūpinamės, šeriame mes visos. Jų niekas neskriaudžia, nemuša, jie labai gerai čia jaučiasi. Matai, kokie gražūs, prižiūrėti. Kiek jie gyvens, tiek mes jais ir rūpinsimės. Nieko blogo jie mums nedaro: neapkakoja takų, nieko neiškapsto daržuose ar gėlynuose. Draugaujame su miesto katinais, jie – mūsų visų“, – teigia Onutė, pridurdama, kad ši jų draugystė su katinais jau tęsiasi ketverius metus. Jaunesnieji gatvės gyventojai sako, kad tie katinai – tai senjorių užsiėmimas ir džiaugsmas. „Tikros mamulės. Rūpinasi tais katinais“, – šypsodamiesi sako jie.