Dineta Babarskienė
Vis drąsiau besielgiantys laukiniai paukščiai jau mažai ką bestebina. Visgi Šeštokų gyventojai kraipo galvas. Jų pašonėje įsikūręs gandras ėmėsi neeilinės misijos: jis reguliuoja eismą.
Vietiniai gyventojai pasakoja, kad anksčiau gandrų šeimyna buvo įsikūrusi elektros stulpe, paskui persikėlė į liepą. Kiek metų čia gyvena gandrai, jau nieks pasakyti negali: sako, kad daug. „Anksčiau, kaip sakydavome, kad Bagirskienės žemėje gyvena“, – prisimena. O ir kiek metų tai liepai, jau nieks pasakyti negali, kiek atsimena, ji visada čia augo: seneliai, tėvai, vaikai ir anūkai vis mena tą pačią liepą. Kai pražysta, kvepia liepžiedžiai, tik liepukų nuo tos liepos niekas nesiskina: per aukštai. O gandrams gyventi tokioje ramybės oazėje pats tas: ramu, gera, maisto vietos pievose į valias. Prie traukinių dundesio gandrai pripratę: nereaguoja.
Aplink buvusį šabakštyną Šeštokų seniūnija sutvarkė: išpjovė šakas, suorganizavo, kad jos būtų išvežtos. Vienas vyriškis, pamatęs gandrų lizdą, paklausė, ar jame gandrai gyvena, nes labai jau apžėlęs tas gandralizdis buvo, vietiniai papasakojo, kad gandrai visad gyvenę, tik kokius vienerius metus buvo lizdą apleidę. Jis pažadėjęs sutvarkyti gandralizdį, vietiniai kopėčias parūpino: liepa aukšta, taip paprastai neužlipsi. Du kartus lizdą vis tvarkė.
Ir štai parskrido gandrai. Šiemet šiek tiek susivėlinę: parskrido jau po Gandrinių. „Už kokios savaitės“, – atsimena. Ir iškart ėmėsi pagal save lizdą tvarkytis: patvarko dar ir dabar. Tai šakutes neša, tai kokių žolių parsineša. Jau peri. Gražu žmonėms stebėti jų elgseną, kaip paukščiai vienas kitą pavaduoja, pakeičia: vienas varliauja, kitas ant kiaušinių tupi, paskui susikeičia vietomis.
Tik štai, ką sparnuočiai sumanę: ėmėsi kaip reikiant šeimininkauti, lankyti savo kaimynus – vietos gyventojus. Vienas net griebėsi eismą reguliuoti. Geležinkelininkai atvažiuoja į darbą, pasistato automobilius, o gandrui pasirodę, kad jie, matyt, ne vietoje juos pastato. Iš pradžių raudonsnapis tik vaikščiojo aplink, stebėjo, vairuotojai ir toliau ramioje gatvelėje automobilius statė, nekreipdami dėmesio į arti vaikščiojantį gandrą. O sparnuotis ėmėsi veiksmų: savo ilgu snapu ėmė dziubenti automobilius. Ar jis ten ką padarė, ar ne, neaišku, bet savo drąsa stebinantis gandras nors neįbaugino vairuotojų, tačiau šie vienas kitą įspėja ir automobilių toje vietoje jau nestato. Sako, kad gandras mėgsta ir ant traktorių patupėti, kiemuose transporto priemones apžiūri, ar vietoje stovi, ar viskas gerai. „Toks „prie technikos“ gandras“, – juokauja vietiniai. O gal jis įsivaizduoja, kad tai jo teritorija? Treti mano, kad gandras pasiuto: toks įžūlus pasidarė. Dar kiti juokauja, kad jei beldžiasi, ne be reikalo, matyt, gal nori į automobilį atnešti gyvą lauknešėlį. Dar kiti sako, jog gandras – pokštininkas, „prie humoro“. Juolab, kad paukščio niekas nejaukino, specialiai nemaitino, tad neaišku, ko jis nerimsta. Visaip kalba, svarsto, spėlioja žmonės. O gamtininkai sako, kad beldžiantys į langus ar kalenantys į automobilius gandrai nėra reti atvejai: šis gandras tiesiog mato savo atvaizdą, galvoja, kad tai kitas gandras, nesupranta, jog tai jis pats, mano, kad tai konkurentas, todėl taip ir elgiasi.
Tačiau Šeštokų baltasparnis nekreipia dėmesio į jokias kalbas ir toliau sau šeimininkauja, patruliuoja: drąsiai iškėlęs galvą vaikšto po pievas, nusileidžia, kur sugalvoja, pasidairo ir vis tikrina, ar viskas tvarkoje.