Alytiškė slaugytoja Birutė (Mardosaitė) Bardzilauskienė džiaugiasi, jog beveik 55 metus išdirbusi įvairiose Alytaus medicinos įstaigose, sutiko tiek daug puikių žmonių, kurių kasdieniai džiaugsmai ir negandos jai suteikė tikrai pilnavertį ir be galo įdomų, prasmingą gyvenimą. Švytinčią moterį kalbinu prieš jos paskutines darbo dienas „InMedica“ klinikoje.
Birutė gimė Babrų kaime, Veisiejų seniūnijoje, Lazdijų rajone. Moteris juokauja, kad jos pats gimimas jau buvo paženklintas išskirtine medicinos balta spalva. Mergytei gimus sunkiais pokario laikais, kolūkis naujagimei skyrė 10 metrų marlės audinio vystyklams. Ir tai buvo nesvietiškas turtas! Tačiau mergaitei mažai kas teko, nes tos medžiagos netrukus prisireikė kaime mirusio kaimyno pagalvei apvilkti, dar kam nors. Visi be galo vargingai gyveno, bet mokėjo pasidalinti tuo, kuo tik turėjo, net ir kūdikio „pasoga“.
B. Bardzilauskienė, dar besimokydama Veisiejų vidurinės mokyklos penktoje klasėje, neteko džiova sirgusio tėvo. Pašnekovės paauglystė ir jaunystė buvo be galo darbinga ir vargana. „Gyvuliai, šienai, daržai, visas kasdienis to meto kaimo gyvenimas gulė ant mano pečių“, – atsidusdama sako Birutė.
O kodėl pasirinko medicinos, tuo metu vadinamos seselės, profesiją, B. Bardzilauskienė atsakė trumpai drūtai: „Mamytė Anelė mane skatino stoti tik ten, kur trumpesni mokslai, nes antraip nesugebės manęs išlaikyti. Todėl aš po vidurinės mokyklos įstojau į Kauno medicinos mokyklą, kur med. seselės mokslai tetruko vos daugiau nei dvejus metus. O daug dirbusi kaime, nieko nebijojau, kraujo tuo labiau.“
Atvykusi į Laikinąją sostinę, naujai iškepta studentė visas jėgas paskyrė mokslui. Paklausta apie geriausius studijos metus, moteris tik ranka numojusi atsakė: „Tada su tokiais kaimiškais parėdais geriausiu atveju tik į kiną su draugėmis nueidavau. Jokių „tralia valia“, kaip dabar jaunimas „suvelia“, net pagalvot negalėjau“, – linksmai atsako B. Bardzilauskienė.
1969 m. baigus medicinos mokslus, net aštuoniolika suaugusių merginų – medicinos seserų, taip pat ir Birutė, gavo paskyrimą į Alytų. Pirmoji jos darbovietė – poliklinika Lelijų gatvėje. „Puikiai atsimenu, kaip keturių kambarių bute apgyvendino 16 panelių, po keturias kiekviename kambaryje! Ir kaip puikiai jautėmės! Turėjome savo kampą, mylimą darbą ir laiką sau!“ – džiaugsmingai prisimena Birutė.
O atlyginimams esant nedideliems, teko ieškotis dar ir papildomo darbo bent pusei etato kitur. „Teko dirbti įvairiuose ligoninės skyriuose, poliklinikos filialuose, buvo labai įdomu, – sako ilgametė med. slaugytoja. – Dar ir dabar kur nors koks buvęs drąsesnis pacientas ima ir apkabina, pasilabina, pasidžiaugia mūsų darbine praeitimi.“
O vyrą Romualdą ji sutiko savo Babrų kaime, kuris atvykdavęs iš Simno padėti čia ištekėjusiai seseriai, užmetė akį ant kaimynės ir nebepaleido. Ištekėjo ir iki šiol jie kartu. Šeima užaugino vienturtį sūnų Povilą, gydytoją. „Neturėdama kur palikti mažamečio sūnaus, jį taip pat kelis metus vedžiojausi „dirbti“ į polikliniką, – linksmai vaiko auginimą apibūdina moteris. – Berniukas buvo paklusnus, ramiai su žaislais žaisdavo pas mus kabinete ar koridoriuje ant palangės. Visi išsitekdavome.“
Taip jau gyvenimas susiklostė, kad sūnus, „atsibuvęs ir atsižaidęs“ poliklinikose, jų ir vėliau nepaliko. Baigęs medicinos mokslus, sūnus Povilas šiuo metu sėkmingai dirba vidaus ligų gydytoju Šilutės ligoninėje.
O Birutė šią paskutinę gegužės mėnesio dieną palikdama medicinos kelią, lyg ir džiaugiasi, lyg ir nerimauja. Kuo užsiims, ką veiks? Juk po beveik 55 metų darbo stažo yra nelengva atsiriboti nuo kasdieninio žmonių išklausymo ir gydymo. Tačiau moteris neliūdi, turi su vyru begales įvairiausių darbų kaime, o ir pakeliauti būtų pats laikas. To ir linkime. O redakcijos ir visų alytiškių vardu dėkojame Birutei Bardzilauskienei už ilgametį rūpestingą darbą. Būkite laiminga!