Ši savaitė į Lietuvos istoriją įėjo kaip liūdnas ir tragiškas lietuvių tautai laikas. Tiksliau, dvi šios savaitės dienos. 1941 m. birželio 14 d. sovietų okupacinė valdžia pradėjo masiškai tremti Lietuvos gyventojus į SSSR lagerius ir kalėjimus. Per sovietų okupaciją iš Lietuvos ištremta beveik 200 000 žmonių. Daug jų žuvo tremtyje nuo bado, katorgiško darbo ir nežmoniškų gamtinių bei gyvenimo sąlygų. Kita baisi data Lietuvos istorijoje yra 1940 m. birželio 15 d. Šią dieną SSSR kariuomenė įžūliai įžengė į Lietuvos teritoriją ir pasmerkė mūsų tautą pusę šimto metų trukusiai sovietinei okupacijai. Per šį laiką vykusius suėmimus, tardymus, kankinimus, žudymus, trėmimus, kalinimus, egzekucijas, partizanų, rezistentų ir disidentų žudynes, priverstinę emigraciją ir žuvusiųjų nepagimdytus vaikus Lietuva neteko apie milijono savo piliečių!!! Tai neįtikėtinai milžiniškas skaičius! Jeigu ne sovietinė okupacija, šiuo metu Lietuvoje gyventų penki ar net šeši milijonai, o gal ir daugiau piliečių. Be to, nuo 1990 m. atkurtos Lietuvos nepriklausomybės iki dabar iš mūsų valstybės taip pat emigravo itin daug gyventojų. To nebūtų buvę, jeigu sovietinė okupacija nebūtų lėmusi mūsų šalies atsilikimo nuo išsivysčiusių ir demokratinių pasaulio valstybių, kurios nepatyrė sovietinės okupacijos. Sovietai Lietuvai primetė visiškai neefektyvų žemės ūkį ir tokią pat nevykusią planinę ekonomiką. 1918 m. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, dvidešimt dvejus metus mūsų šalis sparčiai kūrė gerovę ir prieš pat sovietinę okupaciją savo išsivystymo lygiu nenusileido arba labai mažai nusileido tokioms valstybėms, kaip Suomija, Danija, Olandija ir kitoms šalims. Pastarosioms be galo pasisekė, kad neturėjo tokio agresyvaus ir iki dantų ginkluoto kaimyno kaip SSSR.
Nereikia pamiršti, kad į plačiosios Sovietų Sąjungos glūdumą buvo tremiami patys protingiausi, gabiausi, labiausiai išsilavinę ir veikliausi Lietuvos piliečiai: mokytojai, kunigai, ūkininkai, valdininkai, mokslininkai, politikai ir visi kiti, kurių dėka nepriklausoma ir laisva tarpukario Lietuvos valstybė sparčiai vystėsi ir klestėjo. O tai buvo ir jauni vyrai, kurie turėjo šeimas, jas kūrė ar rengėsi tai daryti. Kokį didelį demografinį potencialą turėjo Lietuva! O juk ir kaimuose vyravo daugiavaikės šeimos, kurios savo šaliai augino dorus ir darbščius piliečius. Daug jų su okupantais narsiai ir didvyriškai kovojo Lietuvos partizanų gretose. Beveik dešimt metų daug kartų didesnė reguliari sovietinė kariuomenė nesugebėjo įveikti mūsų tautos didvyrių – partizanų. Ši miško brolių kova niekada nebus pamiršta, o iš jos daugelis kartų semsis stiprybės.
Dar ir dabar tenka girdėti, kad nereikia erzinti Rusijos ir stengtis su ja gražiai sutarti. Taip reikėtų daryti, bet kad pati Rusija to nenori ir Lietuvai specialiai iškelia tokias bendradarbiavimo sąlygas, kurios prasilenkia su sveiku protu ir elementaria logika. Tai primena anekdotą, kai rusiška meška iškviečia šokiui lietuvišką zuikelį. Pastarasis, suprasdamas, kad jam tai nekaip baigsis, pasiteirauja meškos, kaip ji įsivaizduoja šį šokį. Meška lyg niekur nieko atsako: „Na, zuikeli, vieną kartą tu man ant kojos užlipsi, kitą kartą aš tau…“
Pirmiausia Rusija turėtų Lietuvos viešai atsiprašyti už Sovietų Sąjungos mūsų valstybei padarytas skriaudas. To reikia ne tik Lietuvai, to reikia pačiai Rusijai, net daugiau nei mūsų šaliai. Atsiprašyti moka tik stiprios valstybės. Žinoma, Rusija to nedaro ir tokiu būdu kenkia pati sau, nes rusai pasaulyje yra viena labiausiai nemėgstamų tautų. Rusija ne tik turėtų atsiprašyti Lietuvos, bet ir kompensuoti per ilgus okupacijos dešimtmečius padarytą materialinę žalą. Iš karto galima atspėti Rusijos atsakymą, kad ji mums pristatė fabrikų, gamyklų, daugiabučių, net atominę elektrinę. Ačiū, nereikėjo vargintis, būtume savo gyvenimą susitvarkę patys ir be jūsų nereikalingo įsikišimo ir nevykusių pamokymų! Būtume pasistatę daug kartų patogesnių ir gražesnių vakarietiškų pastatų. Visi, nuvažiavę į išsivysčiusias ir demokratines Vakarų Europos valstybes, savo akimis pamato, kaip gerai gyvena šalys, kurios nepatyrė sovietinės okupacijos ir kaip stipriai nuo jų atsilieka valstybės, kurios patyrė sovietinę okupaciją.
Bet Rusijai to neužtenka. Nors ir taip ginkluota iki dantų, ji dar ginkluojasi ir agresyviai kišasi į laisvę mylinčių valstybių gyvenimą. Vietoj to, kad milijardus dolerių skirtų paprastų rusų gyvenimo kokybei gerinti, puoselėtų Rusijos miestus, kaimus ir gamtą, Kremliaus vadovaujama Rusijos kariuomenė su savo purvinais ir kruvinais batais lenda į Ukrainą ir žudo jos žmones. Kiek dar laiko tylės paprasta Rusijos liaudis, matydama, kaip šios šalies valdžioje esanti nusikaltėlių gauja mėgaujasi prabanga, niekina normalias pasaulio valstybes ir atima iš paprasto ruso galimybę geriau gyventi?