„Gimiau kaime, tėvai ūkiškai gyveno. Mes visą gyvenimą turime nedidelį ūkelį“, – sako Loreta Mickevičienė iš Nemajūnų kaimo. Savo tėviškėje Loreta kartu su vyru puoselėja senas tėvų tradicijas: išlaiko nedidelį šeimos ūkelį, kuriame iki šiol augina ir galvijus, ir naminius paukščius.
Ar tikrai tik sėdi namie?
„Kartais žmonės pasako, ką gi ji veikia? Sėdi namie, niekur nedirba“, – neslepia Loreta, kad kartais išgirsta tokias kalbas. Tad ir kalbamės apie darbus, kuriuos nudirba „sėdinti namie“ moteris.
„Štai kokie darbai kaime vadinami „sėdi namie“, – kvatoja Loreta. Darbo, pasirodo, turi nuo ryto iki vakaro. „Yra ką veikti“, – neslepia ir ji pati. Kartais net pasijuokia: „Žmonės sako, kad kaime reikia drūto ir durno.“ Tačiau jai kaime patinka.
Jų kieme pulkai vištų: ir dedeklių, ir mėsinių. Dedeklių kieme kudakuoja apie 50. Kiaušiniais visus apdalija. „Turiu ir spalvotų kiaušinukų. Yra vištukių, kurios sudeda melsvu lukštu kiaušinių, ir samaninių tokių, turiu bordo spalvos kiaušinių“, – dėsto.
Kiekvieną pavasarį perina viščiukus. Turi ir inkubatorių, tačiau jau antri metai jo neprireikia. „Tupia vištos: priperi viščiukų. Jau pernai taip buvo. Manau, kad ir šiemet inkubatoriaus neprireiks, nes jau yra išsiritę dešimt viščiukų, kiti, jau šiandien eisiu žiūrėti, irgi ritasi, dar dvi vištos peri. Labai gerai, kai vištos peri “, – pastebi. Su viščiukais darbo per akis. Juolab kad nusipirko dar 100 mėsinių viščiukų. Priežiūros jiems reikia. „Kaip su mažais vaikais“, – iš patirties žino paukščių augintoja.
Gaidelius maino į kavos pakelį
Užaugina ir gaidelių nemažai. O kur juos deda? „Tai sau pasiliekame, tai padovanoju kam. Skelbimą į socialinius tinklus įdedu, paklausiu, gal kam reikia gaidelio? Parduodu už simbolinę kainą – už kavos pakelį. Gaila, ranka nekyla, nes labai jau gražūs, bet du peštukai pernai vis tik į puodą nukeliavo, labai jau aršūs buvo“, – prisipažįsta. Džiaugiasi, jei kam prireikia gaidelio, reiškia, dar ne vieną rytą giedos.
Kasmet be žinios dešimt vištų pradingsta
Gyvenimas gamtos apsupty turi savo kainą. Lapėms bei jų vaikams naminiai paukščiai didelį susidomėjimą kelia. „Kasmet kokia dešimt vištų dingsta tarsi be žinios. Lapės nuneša, tad reikia perinti viščiukus ir vėl užsiauginti, nes višta turguje 10 eurų“, – prasitaria Loreta. Lapės gudrios, prie namų vištų tyko ir būna, sulaukia savo sėkmės valandos. „Iš vištidės kad išneštų, tai taip dar nebuvo. Betgi vištelėms visko reikia. Jos geriausiai deda, kai vaikšto laisvėje. Dėl kaimynų jokių problemų nėra, tad paleidžiu kieman. Anksčiau paleisdavau po pietų, dabar jau tik vakare“, – dėsto paukščių augintoja. O tada, kaip pati Loreta sako, be nuotykių gyventi neišeina. „Štai prieš kelias dienas paleidau aš jas. Neišbūna ant kiemo, nulėkė prie balos. O lapė, ko gero, tupėjo ten kur pasislėpusi, tik pradėjo rėkti vištos, ir jau žiūriu – neša lapė įsikirtusi mano juodą vištą. Bet turime šuniukus. Vienas tai toks prie namų labiau būna. O kalytė Džeirutė jau supranta vištų kalbą, jei tik vištos rėkia, ji jau lekia žiūrėti, tad greit nulėkė paskui, lapė išsigandusi trenkė tą mano vištą. Ir ką jūs galvojate, višta parėjo ir sau gyvena lyg niekur nieko, tik plunksnos truputėlį pasišiaušę“, – pasakoja Loreta nutikimą su laiminga pabaiga. Džeirutė – geriausia Loretos draugė. Visur ją lydi. „Einame abi pas karves, žiūrime – stirnaitė rupšnoja žolę, tai ji per javų lauką nubėgo, mislijo, kad jos labai išsigąs ir pabėgs, bet nepabijojo stirna, tai tik palojo ir namo parbėgo“, – juokiasi namų šeimininkė.
Savo ūkelyje apsidirba patys
Darbo kaime begalės, tik spėk suktis.
Karvių pievose jau dabar retai pamatysi, o Loreta rankomis melžia tris. Antrametė telyčia auginama tikintis, jog gera piendavė bus. „Į karvukes auginame. Užsiauginame savo karves nuo mažens, taip ir turime. Paprastos Lietuvos juodmargės – ta mūsų karvukių veislė“, – sako. Dar ir du mažiukai veršeliai auga. Pašarus gyvuliams irgi patys susiruošia: sėja, šienauja. „Viena moteris net ir mažame ūkyje nieko nepadarysi. Gerai, kad vyras daug darbų nudirba“, – pasidžiaugia Loreta. Turi savo padargus, tad beveik viską patys pasidaro. „Visą techniką turime. Ir kombainuką turime, ir šienapjovę, ir grėblį, tik neturime ruloninio preso. Reikia prašyti, kad susuktų šieną į rulonus, bet tokį presą turi kaimynas, tai vėl ne bėda“, – paaiškina.
Nutarė: pieno į pieninę neduos
Šiemet jau pieno į pieninę nusprendė neduoti. „Šiemet jau neduodu, nors vis dar daviau, kiek atlikdavo, nors ir sūrius, varškę ir anksčiau darydavau“, – sako. Darbo moteriai padaugėjo, pieno daugiau sutvarkyti pačiai reikia: spaudžia sūrius, muša sviestą, daro varškę. Ryte po melžimo imasi šio darbo. Bet ką daryti, kai už litrą pieno gaudavo vos 20 centų: tiek smulkiems ūkininkams temokėdavo. „Tad nors darbo daugiau, bet ir sau, ir vaikams, ir anūkams, ir sesei, ir kitiems artimiesiems, ir draugams – visiems pridarau pieno produktų“, – pasisako ūkininkė. Kaimiški produktai – mėgstami, juolab kad sveiki, ekologiški. „Nei mes kokiais kombikormais šeriame, nei ką. Karvutės ėda žolę ir miltų gauna, bet grūdai gi irgi mūsų pačių užauginti. Nei mes jų purškiame kokiais chemikalais, nei ką, nes ir brangu, ir pats valgai, tai negi purkši“, – paaiškina.
Paklausta, ar galės bent dienai kitai palikti savo augintinius ir kur pasižmonėti išvykti ar atostogų kokią dieną turėti, sako, kad dažnai pramogauti nelabai galėtų, bet taip jau nebūna, kad visai niekur neišvažiuotų. „Išvažiuojame. Ištaikome kokią progą. Ryte anksčiau viską pasitvarkome, pasišeriame ir išvažiuojame. Planuojame į Trakus nuvažiuoti, tai prie ežerų kur, kiekvieną savaitgalį, aišku, ne, bet vis tiek ištaikome progų. Tai vaikus, anūkus aplankome“, – dėsto ji. Neneigia, kad išvykstant jau reikia gerai apgalvoti, daugiau ir vandens, ir pašaro paduoti, kad nepritrūktų. „Pririštas prie namų esi, ilgam negali išvykti“, – vis tik sako. Tačiau gyventi mieste, kaip žmonės sako, ant asfalto, ji niekad nenorėjo: miestas moters niekad neviliojo. „Džiaugiuosi, kad čia gyvenu. Kai išvažiuojame į miestą su vyru, tai atrodo, kad trūksta oro. Ne apie Lazdijus kalbu, o apie didmiesčius: Kauną, Vilnių. Kartais net ir pakalbame, kad nežinia, ar priprastume dideliame mieste“, – svarsto Loreta. O ar turės kam perduoti savo ūkį, ar anūkai norės puoselėti senas šeimos ūkininkavimo tradicijas, Loreta nežino. „Mažasis – penkiametis anūkutis lyg ir nori: šeria, neša miltus gyvuliukams ir viščiukus glosto, myli, bet dar mažas, tai sunku ką pasakyti“, – sako L. Mickevičienė iš Nemajūnų kaimo.