Sil­pna­re­gys­tei no­sį šluos­to iš­ko­vo­tos per­ga­lės

GRETA VANAGIENĖ

Ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių dziu­do im­ty­ni­nin­kė, Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­to (LSU) stu­den­tė Mo­ni­ka Aže­lio­ny­tė va­di­na­ma vie­na per­spek­ty­viau­sių Lie­tu­vos dziu­do spor­ti­nin­kių. Nors šie­met dėl ke­lio trau­mos ji li­ko per žings­nį nuo rug­pjū­tį star­tuo­sian­čių pa­ra­lim­pi­nių žai­dy­nių Pa­ry­žiu­je, jau­na ko­vo­to­ja ryž­ta­si veik­ti to­liau. Mo­ni­ka įsi­ti­ki­nu­si – įgim­ta sil­pna­re­gys­tė ne­at­ima ga­li­my­bių lais­vai ma­nev­ruo­ti spor­ti­nė­je are­no­je, to­dėl šluos­to no­sis prie­ši­nin­kėms už­sie­nio ša­ly­se.

Viltis sugniuždė kelio trauma

Lietuvos sporto universiteto Fizinio ugdymo ir sporto programos pirmakursė Monika Aželionytė siekia ne tik pedagogės diplomo, bet ir sportinių aukštumų. Ji Lietuvos aklųjų sporto federacijos vadinama viena perspektyviausių Lietuvos dziudo sportininkių. Sėkmingai kovą dėl kelialapio į Paryžiaus paralimpines žaidynes prasidėjusią atletę sustabdė trauma, tačiau ją išsigydžiusi mergina kartu su trenerėmis Lolita Dudėniene ir Sandra Žievyte toliau planuoja siekti pergalių.

„Jaučiuosi stipriai palaikoma aplinkos – tiek trenerių, tiek draugų, nes jie manimi tiki. Ir pati tikiu savimi, žinau, kad padarysiu, įveiksiu. Sportas man suteikė užsispyrimo“, – sako nuo aštuonerių metų sportuojanti, dabar jau dvidešimt dvejų Monika.

Sportininkė atvira: kelio trauma – plyšęs priekinis kryžminis raištis – ūpą veikti numušė. Mat tai reiškė ir kelialapio į paralimpines žaidynes užkardą.

„Pastarąjį laiką dirbau svajodama apie šias žaidynes. Manimi tikėjo ir treneris. Nepraleidau nė vienos treniruotės. Netekusi galimybės ir dėl traumos pasikeitusių taisyklių, nusivyliau savo jėgomis“, – kalba pašnekovė ir pripažįsta dėl to metams net nutraukusi aktyvią fizinę veiklą – tiesiog prarado ūpą.

Nušluostė nosį tailandietei

Norą veikti grąžino varžybos Vokietijoje. Nors Monika ten nugalėjusi tailandiečių priešininkę liko penktoje vietoje iškovodama ir šimtą dvidešimt paralimpinių taškų ir dėl kelialapio į paralimpines žaidynes liko septintoje vietoje, galimybė dalyvauti užsienio varžybose – didelė paskata.

„Į varžybas vykau po traumos. Jei ne ji, tikiu, būčiau pakilusi keliais laipteliais aukščiau. Bet svarbiausias laimėjimas – sugrįžęs noras sportuoti“, – sako dziudo imtynininkė.

Žvelgdama atgal Monika sako gailisi prarastų metų be sporto. Mat laikas, kai buvo nuo jo atitrūkusi, nieko įkvepiančio neatnešė: „Patyriau, kad be sporto kasdienybė yra skurdi. Jei nesportuočiau, mano aplinka tikrai nebūtų pavydėtina.“ Nors pusmetį dėl traumos Monika paskirs gydymui, visai sporto apleisti negali. „Reikalinga kasdien stiprinti pilvo presą, daryti pritūpimus, prižiūrėti ir mitybą, kad išlikčiau savo svorio kategorijoje“, – sako ji.

Svajoja tapti vaikų trenere

Šiais mokslo metais Lietuvos sporto universitete pradėjusi studijas atletė sako, kad mokyti vaikus – viena didžiausių jos svajonių. Regos negalią turinti studentė siekia derinti intensyvų sportininkės ir studentės gyvenimą.

„Nuo vaikystės norėjau būti fizinio ugdymo mokytoja. Džiaugiuosi, kad pavyksta suderinti studijas ir sportą. Dieną lankau paskaitas, o vakare laukia treniruotės. Jaučiu dėstytojų ir kurso draugų palaikymą. Labai įdomios paskaitos, praktinės pratybos, jau susipažinau su lengvąja atletika, gimnastika ir kitomis sporto šakomis“, – pasakoja Monika.

Ji sako, kad svajonė kada nors startuoti paralimpinėse žaidynėse vis dar išlieka. Perspektyvi sportininkė pastaruoju metu rodė puikius rezultatus: „IBSA Grand Prix“ Heidelberge (Vokietija) varžybose vasarį svorio kategorijoje iki 70 kg ji buvo penkta ir iškovojo 120 paralimpinio reitingo taškų. Jei ne trauma, Monikai nedaug trūko, kad patektų tarp šešių sportininkių, kurios galėjo startuoti žaidynėse. Šiuo metu reitinge ji užima dešimtą vietą pasaulyje.

Komentaras:
Lie­tu­vos ak­lų­jų spor­to fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­tas Ar­nol­das Ja­nuš­ke­vi­čius:
– Fe­de­ra­ci­ja rū­pi­na­si ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių ak­ty­via fi­zi­ne veik­la, aukš­tu meist­riš­ku­mu. Vai­kai nuo da­rže­lio mo­ki­no­si spe­cia­li­zuo­to­se mo­kyk­lo­se – Ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių ug­dy­mo cen­tre, ku­ria­me be pa­grin­di­nių dis­cip­li­nų, ak­ty­viai įtrau­kia­mi spor­tuo­ti, da­ro­mos įvai­rios mankš­tos, po pa­mo­kų lan­ko spor­to bū­re­lius. Taip mo­ki­niai spor­tą pa­mils­ta nuo ma­žų die­nų, jiems su­ku­ria­ma pa­lan­ki ter­pė spor­tuo­ti to­liau.
Vai­kai nuo ma­žu­mės spor­tuo­da­mi su ta pa­čia ne­ga­lia tu­rin­čiais drau­gais ne­jau­čia dis­kri­mi­na­ci­jos, o šian­dien vai­kai su ne­ga­lia jau in­teg­ruo­ja­mi į svei­kų­jų gru­pes, spor­to mo­kyk­lo­se yra su­kur­tos žmo­nių su ne­ga­lia gru­pės. Pri­klau­so­mai nuo ne­ga­lios ly­gio, da­lis spor­ti­nin­kų kuo pui­kiau­siai in­teg­ruo­ja­si į svei­kų­jų spor­ti­nin­kų ra­tą.
Esu įsi­ti­ki­nęs, kad ne­ga­lią tu­rin­tis as­muo spor­tuo­jan­tis ir da­ly­vau­jantis į­vai­riau­sio ly­gio var­žy­bo­se, kaip Mo­ni­ka Aže­lio­ny­tė, sėk­min­gai in­teg­ruo­ja­si į vi­suo­me­nę. Vė­liau to­kiems as­me­nims leng­viau įsi­dar­bin­ti, at­ras­ti sa­vo vie­tą po sau­le. Pats bai­gęs ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių mo­kyk­lą iš­au­gau ne­tu­rė­da­mas bė­dų dėl so­cia­li­za­ci­jos. Ta­pau Lie­tu­vos ak­lų­jų spor­to fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­tu.
Spor­tas – so­cia­li­nis reiš­ki­nys, vie­ni­jan­tis tam tik­rą žmo­nių gru­pę. Spor­tuo­jan­tis žmo­gus ne tik fi­ziš­kai stip­rė­ja, bet kar­tu ug­do­mos jo dva­si­nės ver­ty­bės – va­lia, są­mo­nin­gas tiks­lo sie­ki­mas. Spor­tuo­jant liū­dė­ti ir gal­vo­ti apie sa­vo ri­bo­tu­mą nė­ra ka­da. Spor­tuo­ji ir da­rai, o ne gal­vo­ji: „Aš ne­įlip­siu, ne­nu­ei­siu“. Tu­rin­čius ne­ga­lią žmo­nes ska­ti­na­me jung­tis į mū­sų ben­druo­me­nę spor­tuo­ti, juos pa­lai­ko­me. Taip iš­si­ple­čia aki­ra­tis.
Na, o Mo­ni­ka Aže­lio­ny­tė – dar jau­na spor­ti­nin­kė. Nors šie­met ji tu­rė­jo re­a­lų šan­są pa­kliū­ti į pa­ra­lim­pi­nes žai­dy­nes, ti­ki­me, jai dar pa­vyks tą pa­da­ry­ti ki­ta­me cik­le. Nu­si­vil­ti dėl šių­me­tės ne­sėk­mės ne­ver­ta. 

Tarp kitko:
• Lie­tu­vos ak­lų­jų spor­to fe­de­ra­ci­ja kas­met or­ga­ni­zuo­ja du tarp­tau­ti­nius tur­ny­rus, įgi­ju­sius pa­sau­li­nį po­pu­lia­ru­mą. Tai – tarp­tau­ti­niai gol­bo­lo ir dziu­do tur­ny­rai, ku­riuo­se yra da­ly­va­vę spor­ti­nin­kai iš to­kių ša­lių kaip Al­žy­ras, Bal­ta­ru­si­ja, Bul­ga­ri­ja, Če­ki­ja, Da­ni­ja, Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, Es­ti­ja, Grai­ki­ja, Ira­nas, Is­pa­ni­ja, JAV, Ka­na­da, Ki­ni­ja, Lat­vi­ja, Len­ki­ja, Mek­si­ka, Olan­di­ja, Ru­si­ja, Slo­va­ki­ja, Slo­vė­ni­ja, Suo­mi­ja, Šve­di­ja, Tai­va­nis, Uk­rai­na, Veng­ri­ja, Vo­kie­ti­ja. Kas­met ša­lių, da­ly­vau­jan­čių šiuo­se tur­ny­ruo­se, ge­og­ra­fi­ja ple­čia­si, kas lei­džia ak­lie­siems ir sil­pna­re­giams spor­ti­nin­kams kaup­ti įvai­ria­pu­sę pa­tir­tį, nau­din­gą ruo­šian­tis Eu­ro­pos ir pa­sau­lio čem­pio­na­tams.
• Lie­tu­vos ak­lie­ji ir sil­pna­re­giai spor­ti­nin­kai yra pa­ro­lim­pi­nių žai­dy­nių, pa­sau­lio bei Eu­ro­pos čem­pio­na­tų nu­ga­lė­to­jai ir pri­zi­nin­kai gol­bo­lo, dziu­do, leng­vo­sios at­le­ti­kos spor­to ša­ko­se, taip pat yra pel­nę gar­bin­gų Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ap­do­va­no­ji­mų už nuo­pel­nus Lie­tu­vai ir spor­tui.