Dineta Babarskienė
Kristina Sabaliauskaitė – išskirtinė asmenybė, ryškiai šviečianti žvaigždė lietuvių literatūros padangėje, itin mylima geros literatūros mėgėjų. Ryškiausia istorinio romano žanro kūrėja debiutavo 2008 m., parašiusi pirmąjį istorinių romanų ciklo „Silva Rerum“ tomą, kuris pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga 2009. 2019 m. išleistas pirmasis dilogijos „Petro imperatorė“ romanas, tapęs bestseleriu Lietuvoje. 2017 m. K. Sabaliauskaitė buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
„Prakalba trumpa, o pokalbis, tikiuosi, bus ilgas“, – sakė Lietuvos dailės istorikė, rašytoja, Vilniaus dailės akademijos garbės daktarė Kristina Sabaliauskaitė, atvykusi į Lazdijų rajono savivaldybės viešąją biblioteką, kurioje mylimą rašytoją pasitiko plojimais pilnutėlė salė jos talento gerbėjų, tarp kurių buvo ir viešnia iš Prancūzijos, ir atvykusiųjų iš kitų savivaldybių. Viena skaitytoja prisipažino, kad atvyko į Lazdijus iš gana toli: „Šimtą kilometrų važiavau be kondicionieriaus, kad Jums padėkočiau už nepaprastą Jūsų kūrybą“.
Dar prieš renginį susirinkę skaitytojai tarpusavy diskutavo apie perskaitytas autorės knygas, dalijosi pastebėjimais, mintimis. Turėjo klausimų rašytojai, raginti nereikėjo – pylėsi kaip iš gausybės rago. Pirmasis klausimas: kaip ji tapo rašytoja? Paskui knietėta sužinoti, kiek jos istoriniuose romanuose tikros istorinės tiesos, o kiek literatūros, pagražinimų ar nukrypimų nuo tikrosios istorijos? Rašytoja atsakė paprastai: nenorinti girtis, tačiau dažnai susilaukia komplimentų, kad geba itin tiksliai istoriškai atkartoti laikmečius, pajusti dvasią ir net prisiliesti prie istorinių asmenybių – romanų herojų sielos. Prisipažino, kad jai malonūs abu procesai – ir tiriamasis, ir kūrybinis. O paklausta, ar ji nesipyksta su redaktoriais, sako tiesiai, kad tikrai ne su visais, kita vertus, užsienyje redaktoriai gerokai labiau atsipalaidavę nei Lietuvoje. Šiandien ji turi kuo didžiuotis: jos knygos išverstos į latvių, estų, lenkų, olandų, prancūzų kalbas. Jos kūriniai sulaukė pripažinimo ir užsienyje, yra skaitomi ir šiltai sutinkami. K. Sabaliauskaitės romanų dilogija „Petro imperatorė“ buvo išversta į prancūzų kalbą ir sulaukė puikių kritikų atsiliepimų Prancūzijoje. Rašytoja neslėpė, kad jos istorinių romanų vertimas į kitų šalių kalbas yra svarbus, siekiant kuo plačiau skleisti lietuvišką istorinę patirtį. Jos kūryba itin vertinama kaimynų lenkų. Tiesa, rašytoja pastebi, kad skaitytojų auditorijos labai skiriasi. Anot jos, posovietinėse šalyse labiau skaito grožinę literatūrą, istorinius romanus moterys, Lenkijoje – po lygiai ir moterys, ir vyrai, vakaruose apylygiai, bet gal net daugiau yra tokią literatūrą skaitančių vyrų. Pati rašytoja prisipažino, kad jai niekada nebūna gėda, ką ji yra parašiusi. O paklausta, kuri knyga jos mėgstamiausia, labiausia prie širdies, atsakė šarmingai: „Aš, kaip vyras, labiausia myliu paskutinę moterį ir jos kūdikį“. Tiesa, kitų rašytojų, dabar kuriančių, kūrybos ji nenori vertinti. Prisipažino, kad laikosi tokios taisyklės ir jos niekada nelaužo. Rašytoja mano, kad dabar Lietuvos kultūra išgyvena aukso amžių. Tik jai kelia nerimą Lietuvoje skleidžiama prorusiška informacija, pataria būti įžvalgiems ir atidiems, kad į valdžią Lietuvoje neateitų priešiškai valstybei lojalūs asmenys.
Rašytoja turi ką pasakyti apie lietuvių kalbos ir literatūros valstybinį brandos egzaminą bei temas, kurios yra pateikiamos šio egzamino metu. Jai nepriimtina, kad net laisvos temos privalo būti rašomos pagal griežtas taisykles. Tai, anot jos, neskatina jaunų žmonių kūrybiškumo. Nors rašytojos knygos nėra privalomos literatūros sąraše, tačiau jaunoji karta mielai jas skaito. Atkreipė dėmesį ir priminė, jog yra organizuojamas rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės vardo trumpojo rašinio konkursas. Šiemet jubiliejinio, jau dešimtą kartą vykstančio rašinio konkurso tema: „Meno kūrinys, kuriame norėčiau gyventi“. „Todėl ir sugalvojau tokį konkursą. Iš pykčio, norėdama prieštarauti vertimui rašyti pagal instrukciją. Aš noriu, kad jauni žmonės išskleistų sparnus. Kviečiame dalyvauti“, – kvietė Kristina Sabaliauskaitė bei ją atlydėjusi leidyklos „Baltos lankos“ atstovė.
Jos asmeninės biografijos faktų paviešinta gana nedaug, tačiau Lazdijuose rašytoja pati šiek tiek papasakojo apie save. Gerai žinomų ir itin pamėgtų knygų autorė prisipažino, kad jos namai Londone ir Vilniuje. Tėvai gyvena Lietuvoje. „Mamos šaknys – Žemaitijoje, bajoriškos, tėčio – Dzūkijoje, literatūrinės“,– taip sakė apie savo šeimą. Jai skaitytos pirmosios knygos, kai buvo visai maža, gerokai nustebino: tai epai „Iliada ir Odisėja“, „Nybelungų giesmė“. Neslepia, kad ji tikra miestietė. „Kaime jaučiuosi kaip Marija Antuanetė, tačiau važinėdama po Lietuvą matau, kaip ji gražėja: maži miesteliai, kaimai tvarkosi, puošiasi. Duok, Dieve, visiems sveikatos ir taikos“, – linki. Jai artimesnis ne kaimas, o miškas. Tuoj iš salės nuskambėjo klausimas: Grybaujate? „Dievinu“, – atsakė ponia Kristina.
Kristinos Sabaliauskaitės knygas – „Silva Rerum“, „Petro imperatorė“, „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ – buvo galima įsigyti, rašytoja mielai atidavė duoklę savo skaitytojams: be autografų neišėjo nė vienas nusipirkęs ar atsinešęs jos knygą. Tačiau skaitytojai laukia jos naujų knygų. Netikėtai, kaip pati prisipažino, prasitarė: „Šiandien leidyklai atidaviau rankraštį, kokio nieks nesitiki“. Ar tai poezija? „Tam tikra prasme – taip“, – patikino ji.