Dineta Babarskienė
Nuo seno buvo sakoma, kad rugpjūčio vidurys – vasaros ir rudens susitikimo metas, vasaros ir rudens sandūra. Todėl, matyt, neatsitiktinai minima ir Žolinės šventė. Svarbiausias šios šventės akcentas – Žolinių puokštelė. Gerai žinoma mūsų krašto floristė Inga Voskienė sako, kad Žolinių puokštelę galima susirišti iš savo darželiuose augančių augalų, pasivaikščiojus po pievą, javų lauką. Tokia puokštė bus ir ritualinė, ir apsauginė, ir vaistinė. Sakoma, kad Žolinė – vienintelė diena per metus, kai visos gėlės lenkia galvas, kad būtų nuskintos ir pašventintos. Tačiau floristė Inga vis tik pataria įdėti pačio svarbiausio dalyko: „Nepamirškite į Žolinių puokštelę įdėti meilės“.
Žinoma, būtina prisirinkti pačių gražiausių, mėgstamiausių, naudingiausių žolynų. Į Žolinės puokštę visais laikais buvo dedama kuo daugiau ir kuo įvairiausių augalų. Gėlės Žolinių puokštelėms gali augti ir savame kieme, nereikia nei parduotuvių. „Aplink mus auga begalė įdomių augalų“, – sako Inga Voskienė. Yra moterų, kurios atskirą plotelį sklype skiria, kad užsiaugintų gėlių specialiai Žolinių puokštelėms – jos išdžiūvusios gali stovėti visus metus. Kitos gi tiesiog pasivaikščioja po savo kiemą, pievą, užsuka į ūkininkų lauką – puokštelėje privalo būti varpinių augalų, ir susiriša puikią puokštelę. Trečios gi šioms puokštelėms gėles pasiruošia iš anksto: surenka, susidžiovina. Kokios gėlės šioms puokštėms tinkamiausios? „Įvairiausios gėlės tinka. Svarbiausia, kad būtų grūdinių kultūrų augalų, kad kitais metais derlius būtų geras“, – atkreipia dėmesį Inga. Prekybos vietose pavasarį galima rasti augalų mišinių sėklų. Gėlių lysvėje tokį gėlių mišinį auginti visai paranku – tikrai bus ką skinti ir Žolinių puokštelei. Į išskirtines puokštes yra dedama ir daržovių, ir vaisių, bet ta kukli Žolinių puokštelė, kurią nešamasi į bažnyčią pašventinti, susideda iš pačių paprasčiausių augalų: jokių įmantrybių čia negali būti. Iš tiesų šiai puokštei tinka viskas: medetkos, nasturtai, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės, kitos lauko gėlės, rugiai, avižos ir net įvairiausios laukų smilgelės. „Juk tai – padėka gamtai“, – teigia. Sako, kad puokštėje vietą turėtų surasti ir vienas kitas vaistinis augaliukas, kuris sveikatos mums teikia, tad nusipelno garbingos vietos. Ir nesvarbu, ar jis nuskintas savame darže, ar pievoje, o gal miške. Beskinant augalus Žolinių puokštei, tai dar viena puiki proga praleisti laiką gamtoje, apsuptoje gėlių žiedų.
Svarbiausia per Žolines – nueiti su puokštele rankose į bažnyčią. Visada atsiminkite: „Kas Žolinės dieną neturės žolynų puokštės, tam velnias į delną savo uodegą įbruks”, – byloja liaudies išmintis. Didžiausi ir daugiausia žmonių sutraukiantys Žolinės atlaidai vyksta Pivašiūnuose (trunka net aštuonias dienas), Rumšiškėse, Krekenavoje, mūsų krašte – Rudaminoje. 2000 m. Žolinė įtraukta į valstybinių švenčių sąrašą ir paskelbta nedarbo diena.
Anksčiau pašventintas puokšteles mūsų močiutės laikydavo užkištas seklyčioje už balkio. Jos saugojo namus nuo perkūnijos, ligų ir kitų negandų, susirgus iš jų virdavo arbatas ir duodavo ligoniui, dar ir gyvuliukams kokį augalėlį pakišdavo. Tikėjo, kad šventintos vaistažolės veiksmingesnės, todėl jomis gydė ar aprūkydavo žmones ir gyvulius.