Šiuolaikiniam žmogui prisitaikyti prie Žolinės, kuri Dzūkijoje kartais vadinama Kopūstine, tradicijų gali pasirodyti sunku, tačiau įmanoma. Rugpjūčio 15 dieną vasarą galima palydėti taip, kaip su ja tradiciškai atsisveikindavo lietuviai: linksmai, su magiškomis puokštėmis, kuriose būdavo ir daržovių.
Žolinė – katalikiškose šalyse visuotinai švenčiama šventė, vadinama Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmėmis. Žolinė – šiomis dienomis plačiai vartojamas liaudiškas šventės pavadinimas, kilęs būtent nuo tradicijos šią dieną bažnyčioje šventinti žolynus.
Anot etnografų, šventė turi lietuviškų prieskonių, bet tai nėra tik lietuviška šventė. Kaip ir dauguma mūsų švenčių, Žolinė turi du pradus: pagoniškąjį ir katalikiškąjį. Pagonybės laikais šią dieną moterys rinkdavo sunokusias gėrybes, žoles ir jas aukodavo Žemei, taip dėkodamos už derlių.
Krikščionybės laikais šventė sutapatinta su Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimu į dangų. Pasak legendos, kai mirė Mergelė Marija, apaštalai budėjo prie jos kapo ir Petras pamatė, kaip ji imama į dangų. Vėliau apaštalai patikrino kapą ir, neradę jos kūno, pamatė tik gausybę gėlių. Todėl per šią šventę žmonės į bažnyčią neša šventinti žolynų ir gėlių puokštes.
Ryškiausias Žolinės paprotys yra žolynų šventinimas bažnyčioje, tačiau tradiciškai puokštės buvo ne bet kokios: jose turėjo būti vaistažolių, darželio gėlių. Dzūkės įdėdavo ir daržovių (burokėlių, morkų), vaisių, vyšnių šakelių, kartais – ir nedidelį kopūstą, todėl Dzūkijoje Žolinė dar vadinama Kopūstine.
Remiantis tradicijomis, Žolinės puokštė buvo pagrindinis šventės akcentas, ji apipinta prietarais ir išlikdavo svarbi net po šventės.
Parsineštus žolynus namuose sudžiovindavo ir naudodavo sveikatinimo reikmėms: ligoniui virdavo žolelių arbatą, apsmilkydavo mirštantį asmenį arba gyvulius prieš išvarant ganytis į lauką, kad jie būtų sveikesni ir stipresni. Grūdais iš Žolinės puokštės barstydavo laukus ir taip tarsi skatindavo derlingumą. Puokštei panaudotas daržoves po šventės pasidalydavo visa šeima ir suvalgydavo kaip bendrystės ir sveikatos simbolį. Todėl Žolinės puokštės turėjo būti didelės.
Tradiciškai ši šventė buvo švenčiama visoje Lietuvoje. Skirtinguose regionuose į puokštes rišami vis kiti augalai. Žolinė lietuviui buvo didelė šventė, pasakojama, kad dar per Velykas moterys susitikdavo ir pasitardavo, kaip ruošis Žolinei. Rugpjūčio vidurys yra tas metas, kai didieji vasaros rugiapjūtės darbai jau baigti, o rudens darbai dar neprasidėję, todėl vykdavo linksmybės, šokiai, dainos, žaidimai, didelės vaišės. Šventė nedaug nusileisdavo Kalėdoms ir Velykoms, ji plačiai minima visose bažnyčiose, daug kur vyksta atlaidai.
Tai paskutinė vasaros šventė, sakoma, kad nuo Žolinės prasideda ruduo.
Anot etnografijos specialistų, šios šventės pagrindinė vertybė yra padėka, tai kartu ir dėkojimas Dievui, žemei, talkininkams už derlių, gerus metus ir bendrystę. Žolinės proga kartu susirenka giminės, šeimos, kaimynai ir džiaugiasi bendrumu. Svarbus šios šventės elementas būdavo pagalba vargšams, lietuviai iš naujo derliaus dalijosi su tais, kurie turi mažiau, gyvena vargingiau.
Lietuvos etnografijos muziejaus specialistė Elena Braziulienė pastebi, kad ši šventė turi stiprų sąryšį su žemdirbyste, todėl šiuolaikiniam žmogui į ją įsijausti gali būti sunkiau.
„Tačiau ir šiuolaikinis žmogus šią šventę gali atrasti naujai: ekologija, grįžimas į gamtą, pomidorų ir žolynų auginimas ant palangės – visa tai vis labiau populiarėja. Vasaros derlių galima suvokti nebūtinai kaip daržo gėrybių užauginimą, bet ir kaip vasaros patirčių, nuotykių prisiminimą. Laisvadienis – universali proga skirtingoms kartoms susirinkti į vieną vietą, pašvęsti ir pasidžiaugti praėjusia vasara“, – mintimis dalijasi E. Braziulienė.