Dineta Babarskienė
Prisiekusiam žirgininkui Algirdui Motiejūnui – 70. Šio gražaus jubiliejaus proga Algirdas sveikintas ir rudeninio arimo talkoje, ir savoje sodyboje, kur sugužėjo buvę tarnybos draugai, bendražygiai, bičiuliai ir artimieji. O Algirdas savo svečiams surengė neeilinę šventę su žirgais, maudynėmis ežere, šokiais, fejerverkais ir vaišėmis. Kaip žadėta: vanduo Šlavante „virė“.
Įteiktas garbingas medalis: Algirdas nuo kaklo jo nenusiėmė visą šventinį savaitgalį
Algirdą Motiejūną aplankė buvę bendradarbiai, tarnybos draugai, kurie kartu dirbo Pazapsių užkardoje. „Mes susitinkame gal ne taip dažnai, kaip norėtųsi, bet bendraujame. O ypač tokiomis progomis, kai privalai būti“, – sako jie.
Garsaus žirgininko nepasveikinti negalėjo ir Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narys, buvęs meras Artūras Margelis: jis žinomą krašto žirgininką pagerbė savo buvimu garbaus jubiliejaus proga.
Algirdo Motiejūno iniciatyva Pazapsių užkardoje atsirado žirgai: čia buvo patruliuojama su žirgais neišvažiuojamomis, sunkiai išeinamomis vietovėmis. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narys, buvęs Pazapsių užkardos vadas Albinas Žymančius garbingo 70 metų jubiliejaus proga Algirdui Motiejūnui įteikė Pasieniečių klubo medalį. Anot bendražygių, šito apdovanojimo Algirdas tikrai vertas. Dėkojo broliams Albinui, Romui, Kęstučiui Kamarūnams, Vaidui Muliuoliui, Artūrui Kuckailiui, Sauliui Motukui – visiems jį aplankiusiems jubiliejaus proga, prisimintas ir anapilin iškeliavęs Algis Aguonis. „Patys kiečiausi“, – taip savo tarnybos draugus apibūdina pats A. Motiejūnas.
Pakvietė Algirdas ir į savo muziejų, kur daug prisiminimų ir buvusiam merui A. Margeliui, ir tarnybos draugams yra kas papasakoti, mat Algirdo žygiai tęsiasi, muziejus eksponatais pildosi.
Atsiminimų susitikus daug: pasakojimų, neįtikėtinų įvykių, daug juoko ir kalbų. „Geri laikai buvo, nes jauni buvome“, – sako Algirdo kolegos.
Artojų artojas ryte žemę vagojo, popiet savo jubiliejų šventė
Algirdas visur suspėjo: ryte sudalyvavo rudeninio arimo talkoje Šventežerio seniūnijoje, Burakavo kaime: kaip įpratęs, metė šalin batus ir basas stojo prie plūgo. Juk jis bene tituluočiausias artojas visame Lazdijų krašte: rodo pavyzdį jaunajai kartai. Sveikinimai ir čia liejosi lyg iš gausybės rago: sveikino Algirdą Motiejūną Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narė Jurgita Kurauskienė, merės patarėja Sigita Lenauskienė bei visi susirinkę artojai. Simbolinę vagą Algirdas arė su savo buvusiu žirgu Uoga. Paglostė ir Uogos kumeliuką Motiejuką, jo garbei pavadintą tokiu vardu: Uoga, tik išgirdusi Algirdo balsą, iškart sužvengė. „Matote, kaip mano žirgas išmokytas“, – pasidžiaugė Algirdas. Džiaugiasi, kad Uoga ir Motiejukas – gerose rankose, pas tikrą žirgų mylėtoją Mantą Sujetą, kuris daug dirbo, jog artojai į rudeninio arimo talką susirinktų ir dzūkišką žemę suartų, rugius pasėtų, kad duonos mums nepritrūktų.
Rudeninio arimo talka organizuota antrus metus iš eilės
„Lengva žemukė, tokią miela arti“, – kalbėjo artojai. Antrus metus iš eilės vykusioje talkoje simbolinis hektaras, sako, kad net gerokai daugiau nei hektaras, suartas, suakėtas, rugiai pasėti ir vėl užakėta šiemet Šventežerio seniūnijoje, Burakavo kaime, vieno jauniausių rajono artojų Manto Sujetos lauke. Darbas truko beveik tris valandas. O iš dangaus jau po darbų krintantys lašai tik dar labiau kėlė ūpą: rugiai gerai sužels.
Kitais metais talka vėl vyks, tik jau Žemaitkiemyje, Marijaus Bernatonio lauke. O kad ars, sės, tai tikrai, mat Lazdijų krašte gilias šaknis turinti arimo arkliais tradicija šiemet pavasarį buvo įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Todėl ši graži tradicija ir toliau puoselėjama, perduodama jaunesniems. Pernai pirmą kartą organizuota rudeninio arimo talka vyko Algimanto Macionio lauke, Pakirsnių kaime. Mantas Sujeta, priėmęs į rankas duonos kepalą iš Algimanto Macionio lauke užaugintų rugių, tikisi ir pats gero derliaus sulaukti.
Šiemet rudeninio arimo talkoje dalyvavo artojai kone iš visos Lietuvos: atvyko ir alytiškių, ir druskininkiečių, net kauniečių. Jų šiemet – 38, pernai susirinko 34. Arklių yra, padargų irgi netrūksta, mat daugelis jų išsaugoti kaip senelių ir tėvų palikimas. Svarbiausia neprarasti noro dirbti žemę senoviniu būdu, kaip tai darė seneliai ir tėvai. Juolab, kad ir pamokyti dar yra kam. Vyriausiam artojui Algimantui Macioniui – 71 metai.
O arti dzūkai noriai pamoko ir miesčionis, pirmą kartą plūgą į rankas paėmusius, ir moteris. Patyręs artojas Bernardas Blažauskas pamokė arti panorusias moteris, joms visai neblogai sekėsi. Arė Teizų bendruomenės atstovės Angelė Laukionienė, Birutė Ščerbetkienė, Roma Makulienė. Angelė viską moka: ir dalgiu žolę pjauti, pasirodo, geba ir arti. Anot jos, kaime gyvenančios moterys visokius darbus moka dirbti, kartais net vyriškus. Arė ir Ugnė Žukauskaitė, kurios šeimoje netrūksta artojų. Vis pabando paarti tai Veisiejuose „Pirmosios vagos“ šventėje, tai arimo talkoje ir kiekvieną kartą jai vis geriau sekasi. Į talką kaip visad atskubėjo net trys Macioniai: senelis Algimantas, jo sūnus Linas ir dvylikametis anūkas Rokas. Šiemet šeimos vyrams padėjo ir keturmetė Kamilė. Algimantas Macionis gali kiekvieną pamokyti arti: patyręs artojas dalijosi arimo tradicijomis, puoselėjamomis jų šeimoje. Antrus metus iš eilės aria Marijus Bernatonis, Donatas ir Arūnas Mazurkevičiai. Kokia arimo talka be žinomo artojo Lino Apanavičiaus! Linas nuo dūšios dirbo: nemenką gabalą žemės suarė. Progai pasitaikius plūgą į rankas paima ir Lazdijų kultūros centro direktorius Arūnas Sujeta. Vitas Trampas iš Naujosios Kirsnos kaimo ne tik muzikavo, kad visi laukai nuo jo dainų skambėjo, bet jis ir arti puikiai moka.
Daugiausiai pagyrų ir simpatijų susilaukė jauniausias arimo talkos dalyvis – trimetis Adomas Sujeta, kuriam vos 3 metukai. Ne tik vyriausias artojas A. Macionis buvo pagerbtas, bet ir mažasis artojas A. Sujeta: jiems uždėti vainikai. Širdys vyresniųjų artojų džiaugėsi, kad toks mažas, o nuo plūgo atplėšti neįmanoma: Adomas noriai aria, sako, kad jam visai nesunku. Ir kaipgi bus sunku, kai tokį padėjėją turi – tėtį Mantą Sujetą, kuris vos 13 metų yra laimėjęs respublikines arimo arkliais varžybas Veisiejuose, o dabar savo patirtį perduoda sūnui. Pats Mantas džiaugiasi ir kitais jaunais artojais, kurie noriai vagojo žemę, akėjo ir sėjo, tai puiki paraiška ateičiai, kad Lazdijuose artojų buvo ir bus: kasdienės duonos augintojų yra, tradicijos išlaikytos ir tęsiamos.
Už šauniai organizuotą talką Mantas Sujeta dėkoja prisidėjusiems Artūrui ir Arvydui Žukauskams, Marijui Bernatoniui ir visiems kitiems dirbusiems, negailėjusiems nei laiko, nei sveikatos.
Dėkota ir už šaunias vaišes. Teizų ir kitų kaimų bendruomenės, Teizų laisvalaikio salės šokių kolektyvas „Trepsiukas“ valgius artojams ruošė, kiaušinienę kepė, dar visokių skanumynų siūlė, kad nė vienas alkanas namo neišvažiuotų: jei dirbo sunkiai, ir pavalgyti sočiai reikia. Daivos Kudzmanienės kepyklėlė „Saldus amatas“ dar ir pasaldino artojams gyvenimą saldžiu gardumynu. O ir patys artojai tuščiomis rankomis iš namų neatvyko: buvo įsidėję vaišių ir sau, ir kaimynui.
Tik Algirdas Motiejūnas su artojais net prie stalo prisėsti nespėjęs, vagą nuaręs, palinkėjęs gero darbo savo bičiuliams artojams kvietė į jubiliejų atvykti ir namo nurūko: jo laukė gausus būrys svečių.
Algirdo jubiliejus švęstas su trenksmu
Pagrindiniai šventės akcentai buvo… žmonės ir žirgai. Žygis su žirgais – tai jau tradicija, kai susirenka būrys žirgininkų iš visos Lietuvos.
Viską, net mažiausias detales, koordinavo pats Algirdas ir įgyvendino savo viziją. Tądien jį supo artimi žmonės ir jo numylėti žirgai. Algirdas – kariškis, mėgsta tvarką, organizaciniais gebėjimais pasižymi, atrodo, kad jam viską daryti buvo tikras malonumas. Ir jam tikrai pavyko.
Jubiliejus – neeilinis, toks, kokį tik Algirdas gali surengti. Švęsta su trenksmu: du žygiai keliais ir Balsio vandeniu, ant Buteliūnų piliakalnio jota, kopta, grožėtasi gražia Dzūkijos gamta. Žirgai maudyti Šlavanto ežere – „užvirintas vanduo ežere“ ir šokta ant kalnelio Algirdo sodintame sode, kur obelų šakos svyra nuo vaisių, o sutemus dangų puošė fejerverkai garsiojo raitelio garbei.
Sveikintojų begalė: Lazdijų žirgininkų klubo nariai, bendražygiai, kurie patvirtino legendą, jog vis dėlto Vytautas girdė žirgus Juodojoje jūroje, kiti, su kuriais į Vavelio pilį jota, raiteliai iš Joniškio ir Pakruojo, giminės, artimieji, kaimo sodybose įsikūrę miestiečiai ir šie visu būriu sugužėjo pasveikinti savo kaimyno. Sveikino Gegutės seniūnaitijos seniūnaitis Aivaras Pankevičius su žmona Edita, gero žodžio pasakyti atvyko ir Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narys Benius Rūtelionis, LVŽS Lazdijų skyriaus pirmininkas Mindaugas Tradišauskas. Buvo ir tokių, kurie negalėjo atvykti, bet dovanas ir šilčiausius sveikinimus perdavė. Glėbiai gėlių ir dovanų buvo skirti Algirdui. Čia susirinko patys artimiausi, žirgus mylintys žmonės, su kuriais ne vienas pūdas druskos suvalgytas. Algirdas džiaugiasi savo bičiuliais žirgininkais, į jubiliejų susirinkusiais iš visos Lietuvos: Kauno, Kernavės, Joniškio, ir vietiniais – Lazdijų krašto žirgų mylėtojais. „Šešios karietos, šeši raiteliai – gražus skaičius“, – skaičiavo žygio dalyviai. Pasak Algirdo, per jo jubiliejų nė vieno neliks su žirgais nevažiavusio. Taip ir buvo. „Jūs turite tokią gražią gamtą, belieka jums tik pavydėti“, – sakė raiteliai, apžvelgę apylinkes iš šiek tiek aukštėliau – nuo žirgų. O kai jie ant savo eiklių žirgų pasileido Dzūkijos kalvomis, karietos vingiavo keliukais – vaizdas už milijoną. Su karietomis ar raitomis Balsio ežeru „plaukta“, žirgams tai patinka, šie taškosi, o ir pats žiūrėk, kad kojų nesušlaptum: juk žirgų takas ežeru veda. „Aš visus gąsdinu, kad plauksime į kitą krantą, tai kad išsigąs, o aš gi baikaunu“, – kvatoja Algirdas.
Žygis – įdomus, nei per ilgas, nei per trumpas, dar ir sustojant kely prie sodybų, iš kurių išėję žmonės irgi sveikino Algirdą. O jubiliatas, sustabdęs visą karavaną, kurį pats vedė, priėmė sveikinimus.
Stalai nukloti vaišėmis. Moterys vaišes ruošė, Elvyrutė vis šoko, kad tik svečiams ko netrūktų. „Visas kaimas jo klauso. Šitaip tik Algirdas gali suvadovauti“, – kalbėjo susirinkusieji. Be to, Manto Sujetos su kolega muzikiniai sveikinimai, šokiai ant kalnelio, saulėlydis, tyvuliuojantis Šlavanto ežeras ir besiganantys žirgai. Ar gali būti kas šitoje žemėje gražiau?
Linkėta jubiliatui žygių gausos, stiprios sveikatos, kad netrūktų ypatingų dienų, nepamirštamų akimirkų, magiškų momentų! O jų dar tikrai bus – tuo ir pats Algirdas neabejoja, dar pažada „vaizdų parodysiąs“, o pažadus jis pildo: jei pasakė, kaip kirviu nukirto. O kai Šlavanto ežere atsistojo ant žirgo, savo garsiąją frazę pasakė: „Jums, vyrai, toli iki many“. Ir aidėjo garsūs aplodismentai jubiliatui toli toli Šlavanto ežeru.