DŽ redakcijos nuomonė
„Mieli Lietuvos žmonės, nuoširdžiai dėkoju už mano vadovaujamos partijos palaikymą Seimo rinkimuose. Jūsų dėka mes laimėjome šiuos rinkimus ir dabar formuosime Vyriausybę. Pažadu, jog vadovaujant socialdemokratams, Jūs gyvensite daug geriau ir laimingiau! Kadangi esu empatiškas ir nuoširdus žmogus, noriu Jums prisipažinti, jog šiek tiek Jus prigavau sakydama, kad būsiu Premjerė. Man labai gaila, bet tapau aplinkybių auka ir Premjere nebūsiu. Labai liūdna grįžtu į Briuselį. Bet patikėkite, tikrai Jūsų neužmiršiu, ir kaip iki šiol, kai Jums bus sunku, guosiu savo straipsniais regioninėje spaudoje ir nuotoliniu būdu stebėsiu socialdemokratų tarnystę mūsų tautai“, – nuoširdžiai Jūsų, Vilija.
Toks ar panašus socdemų lyderės laiškas galimai pasirodys viešojoje erdvėje, kai taps galutinai aišku, jog jau pusmetį sklandantys gandai, jog ponia Vilija tikrai nesiruošia dirbti Premjere, yra visai ne gandai, bet apmaudi tikrovė.
V. Blinkevičiūtės aplinkos žmonės nuo pat rinkimų kampanijos pradžios buvo įsitikinę, jog ponia Vilija tikrai neketina vadovauti Lietuvos Vyriausybei. Ją gerai pažįstančios ponios vakarėliuose kalbėdavo, jog Vilija tikrai neiškeis sotaus ir ramaus gyvenimo Briuselyje į pilną įtampos ir sunkumų Premjero postą. O ir atlygis už darbą Briuselyje visai kitoks – dvigubai didesnis ir beveik jokios atsakomybės.
Pradžioje lyg ir buvo aišku, kad V. Blinkevičiūtė, ypač po sėkmingų Europos Parlamento rinkimų, į Premjeres nesitaiko. Bet viską sumaišo jos pokalbis su Prezidentu, kuriam ji pažadėjo, sėkmės rinkimuose atveju, formuoti Vyriausybę ir jai vadovauti.
Lietuvos žmonės tai išgirdo, daugelis apsidžiaugė, kad ateis nearogantiška ir empatiška Premjerė, visai kitokia nei dabartinė. Ir puolė balsuoti už Vilijos vedamus socialdemokratus. Ir balsavo kaip cunamis, nublokšdamas į šalį konservatorius ir kitus netikėlius. Balsavo už Vilijos partiečius, jų visai nepažindami, dažnai nieko apie juos negirdėję. Žinoma, tam tikra dalis rinkėjų balsavo už socdemus ne iš didelių simpatijų Vilijai ar jos partijai, bet – prieš konservatorius.
Vilijos vilionėmis susigundė ir mūsų krašto žmonės, atidavę už socdemus daugiausiai balsų, taip pat palaikydami nouneimą šios partijos kandidatą Jotvingių krašte.
Ir še tau, kad nori, laimėjusi rinkimus, Vilija tepa slides į Briuselį. Išdūrė ne tik visus rinkėjus, bet ir Prezidentą, kuriam buvo viešai prisižadėjusi vadovauti Vyriausybei.
Prezidento patarėjas, jausdamas, kad Vilija pamelavo ir Gitanui, suskubo paleisti viešumon negražią situaciją amortizuojantį tekstą, neva, nieko čia bloga, nebūtinai Premjeru turi būti rinkimus laimėjusios partijos lyderis, juk ir po praėjusių rinkimų, laimėjus konservatoriams, į Premjero kėdę sėdo ne partijos pirmininkas Gabriukas, bet Ingrida.
Ženklų, jog Vilija neketina būti Premjere, būta ir anksčiau. Kai viena ją kalbinusi žurnalistė paklausė, ar Vilija neketina po pusketvirtų metų kandidatuoti į Prezidento postą, V. Blinkevičiūtės reakcija buvo daug ką pasakanti: „Pažiūrėkit į mano pasą“. Suprask, rimtiems postams ji jau per daug senjorė.
Artėjant rinkimams, kol dar visi tikėjo viešu V. Blinkevičiūtės pažadu imtis Premjerės darbo, kai kurie politologai ir komunikacijos specialistai vis dažniau viešumoje reiškė abejones dėl šio jos pažado.
Vienoje televizijos diskusijų laidoje, kurioje politologai, žurnalistai, komunikacijos, sociologinių tyrimų specialistai diskutavo apie galimus rinkimų scenarijus, buvo iškeltas klausimas, ar po rinkimų V. Blinkevičiūtė neišvažiuos į Briuselį, ar tikrai sės į Premjerės kėdę. Kai viena iš komunikacijos specialisčių pareiškė, jog V. Blinkevičiūtė tikrai nesiims Premjerės darbo, tai kiti tą jos nuomonę subtiliai sukritikavo. Bet…
Tikrai niekas nepaneigs, jog Vilija myli Lietuvą ir jos žmones, bet panašu, jog ne mažiau ir save. Juk taip patogu ir gera mylėti Lietuvą per atstumą, žvelgiant ilgesingu žvilgsniu į Tėvynę per didelius ir šviesius Europos Parlamento bildingų langus ir švelniai šnabždant: „Mieli Lietuvos žmonės…“
REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /