Istorinių romanų rašytojos Ginos Viliūnės ypač laukė tie, kam patinka istoriniai romanai. Ir štai pagaliau sulaukta rašytojos, prozininkės, istorinių romanų autorės Ginos Viliūnės Lazdijų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
„Važiuoju visur, kur mane kviečia“, – patikina rašytoja. Ji svečiuosis ir kaimyninėje savivaldybėje – Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje.
Rašytoja jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, veda ekskursijas ir rašo straipsnius bei knygas. Įdomu tai, kad ji save rašytoja lyg ir nelabai norėtų vadinti – jai labiau patiktų būti istorijų pasakotoja. O ir baigusi ji ne istorijos mokslus: 2000 m. baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, etikos ir psichologijos specialybę. 2002 m. dar ir gidų kursus. „Rašau istorijas ir taip savotiškai gidauju, nes dabar tam laiko, vis mažiau“, – prisipažįsta ji. Rašytoja pragyvena iš rašytojos darbo gaunamų pajamų. „Vyras dirba normaliame darbe, todėl aš turiu tokią prabangą rašyti“, – sako šypsodamasi ji. Tiesa, kad rašymas jai taps pragyvenimo šaltiniu, o jos pomėgis rašyti – darbu, kurio ji pati darbu nevadina, jai tiesiog patinka rašyti – šito ji neplanavo. „Viskas gavosi savaime“, – teigia. O jos rašymas prasidėjo nuo 2012 m. pasirodžiusių pirmųjų straipsnių žurnaluose „Iliustruotoji istorija“, „Legendos“.
Lazdijuose Gina Viliūnė pristatė devintąjį savo romaną „Apolonija“, kurį išleido leidykla „Alma littera“.
Apie Zigmanto ir Apolonijos meilės istoriją galima rasti įvairiuose istoriniuose šaltiniuose. Istorinių romanų autorė Gina Viliūnė ją atrado rašydama straipsnį žurnalui. Pagalvojo, kad tema – gera, tad nutarė rašyti apie 1863 metų sukilimą, o jo fone pavaizduoti Sierakauskų meilę. Tačiau medžiagos buvo daug, liudijimai skyrėsi, niekaip negalėjo rasti tinkamos formos. Šią temą atidėjo į šalį ilgesniam laikui, bet po kurio laiko galiausiai nusprendė rašyti apie sukilimo vado žmoną Apoloniją.
Likimas vienam iš 1863–1864 metų sukilimo vadų Zigmantui Sierakauskui ir jo mylimai žmonai Apolonijai skyrė tik devynis bendro gyvenimo mėnesius. Jiedu susitiko 1861 metų vasarą Vilniuje. Ji tuomet buvo dvidešimt trejų, graži, geidžiama, tačiau svajojanti ne apie meilę, o apie tėvynės laisvę. Jis – rusų armijos kapitonas, trisdešimt penkerių, gyvenantis būsimo sukilimo idėja. Susitikimų jiems likimas taip pat pašykštėjo, daugiau bendravo laiškais. Po metų atšoko vestuves. 1863-ųjų balandį Zigmantas paliko besilaukiančią žmoną ir išėjo į Kauno gubernijos miškus vadovauti sukilėlių būriams. Po mėnesio Apoloniją pasiekė žiauri žinia: mūšis pralaimėtas, Zigmantas sužeistas, suimtas, įkalintas. Vėliau generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu Z. Sierakauskas buvo pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Tų pačių metų rudenį besilaukianti ir serganti Apolonija ištremta į Rusiją. Gyventa kartu trumpai, o našlauta net 55 metus. Bet tai tik įrodo, kad tikra meilė nemirtinga. „Žiedas, rastas 2017 metais su Zigmanto ir Apolonijos vardais ir jų vestuvių data, leido identifikuoti vieno iš 1863–1864 m. sukilimo vadų – Zigmanto Sierakausko palaikus“, – atkreipė dėmesį rašytoja.
O gausiai susirinkusiems bibliotekos lankytojams, ypač jauniesiems M. Gustaičio gimnazijos gimnazistams, rašytoja G. Viliūnė linkėjo rasti savo vietą gyvenime. „Aš savąją jau radau“, – užtikrino ji.