Rudaminoje, Liepų alėjos gatvėje, buvusio kolūkio dirbtuvėse, vyko Senosios technikos mylėtojų šventė – tikras suvažiavimas. Į netradicinį renginį kvietusi Žemaitkiemio kaimo bendruomenė prašė atvykstančiųjų parodyti savo senovinę techniką, jei tokios neturi – vis tiek atvykti ir pasidžiaugti kitų rodomais eksponatais. Ir tikrai negalvojo, kad pirmą kartą organizuota tokia šventė sutrauks tiek senosios technikos mylėtojų iš visos Lietuvos ir kaimyninės Lenkijos. Dabar jau tikrai žino Žemaitkiemio kaimo bendruomenės nariai, jog ši šventė taps tradicine, o ateityje parodys, kad restauruota technika dar gali atlikti ir savo funkcijas. Šeštadienį Rudaminoje buvo galima išvysti senus, įdomius, retus eksponatus, sutikti senovinės technikos restauratorius, pakalbinti kolekcininkus.
Mintis virto realybe
Svajonių svajonė, negirdėtas, nematytas renginys. Taip kalbėjo vietiniai, kurie nė nesapnavo, kad kada nors Rudaminoje, buvusio kolūkio dirbtuvėse, vyks toks renginys ir sutrauks daugybę žmonių. „Kaip sekmadienį Kalvarijos turguje“, – juokavo renginio dalyviai. Šventės organizatoriai – Žemaitkiemio kaimo bendruomenės vyrai. Jų idėją palaikė ir jiems pritarė Žemaitkiemio kaimo bendruomenės pirmininkas Robertas Verkevičius. Gintas Klimas iš Rudaminos pakvietė organizuoti renginį dirbtuvėse Rudaminoje – ten jis pats restauruoja seną techniką. Galvojo vyrai, kad susirinks keletas savų, o troškinio su aviena užteks visai savaitei. Dabar gi 200 vienkartinių indų pritrūko, teko skubiai lėkti į Lazdijus nupirkti. „Troškinio buvo išvirta, kaip sakoma, su rezervu, tad užteko visiems. Ir kaimiškų vaišių: lašinukų, statinės giros, alaus užteko“, – džiaugėsi Žemaitkiemio kaimo bendruomenės nariai, vaišinę visus renginio dalyvius. Dzūkai vaišingi, nė vieno neišleido nepavalgiusio. Savą techniką parodyti panoro ir alytiškiai, ir suvalkiečiai iš Marijampolės, net iš Balbieriškio vyrai atvyko. O ir vietiniai – kas ant tralų savo techniką vežė, kas savais ratais atvažiavo. Įdomu tai, kad daugelis demonstruotos technikos – itin tvarkinga, važiuojanti ir net turinti dokumentus, liudijančius, kad yra atlikta techninė apžiūra. Aišku, buvo ir tokios technikos, kuri dar bus restauruota, kita gal ir ne. Nors jau nejudanti iš vietos, bet parodoje itin didelį susidomėjimą kėlė. Ir čia jos buvo įvairiausios: nuo dviračių, senovinių mopedų, motociklų, įvairių automobilių, iki žemės ūkio, visa traktorių eilė – nuo pačių kūrėjų sukonstruotų iki užsienietiškų, bet pakankamai senų. Taip pat sunkvežimių, spec. paskirties technikos, priekabų, kitų transporto priemonių, net karinės technikos, pargabentos iš Švedijos. „Daug sovietinio palikimo technikos čia, bet nieko nepadarysi, tokia mūsų istorija, nuo jos nepabėgsime, tačiau turime ir užsieninės“, – aiškina Marijus Bernatonis, vienas iš šios šventės organizatorių. Kai ilgai svarstęs Gintas Klimas iš Rudaminos paskambino Marijui, sakydamas, kad būtų įdomu surinkti senąją techniką į vieną vietą, kas ką turi – parodytų, gal kas susidomėtų, ateitų pažiūrėti, Marijus iškart sutiko. „Bėgame, skubame, dažnai neturime laiko ir patys pasidžiaugti tuo, ką esame padarę. Nei šeimoms, nei savo pomėgiu nelieka laiko pasidžiaugti, tad nusprendėme, kad pagaliau reikia tai padaryti“, – kaip kirviu nukirto Marijus. Socialiniuose tinkluose paskelbta žinutė sulaukė tokio atgarsio, kokio patys organizatoriai nesitikėję.
Iš lūpų į lūpas pasakojami anekdotai
Po pilną kiemą technikos pasivaikščioti kvietė ne tik organizatoriai – šeimininkai taip pat pristatė savo transporto priemones, bet ir šmaikščioji Marceliutė – Daiva Andruškevičienė savo smagius juokus laidydama, visus palinksmindama, nevengdama kokio dailesnio vyriškio transporto priemonę išbandyti. „Oi, ne viena vežiota šiuo motociklu“, – juokėsi Marijus. O ir patys vairuotojai neslepia, kad jų jaunystės motociklai primena tas gražias jaunystės dienas. Juozas Žėkas iš Naujosios Kirsnos kaimo atvažiavo 1972 metų gamybos motociklu – dar ir dabar perlekia kaimo gatvelėmis, kai gera nuotaika pagauna, ir jaunystės prisiminimai sugrįžta. Ir ne tik kaime pasipuikuoja – ne problema buvo ir iki Merkinės nulėkti. Čia sukasi ir muzikantai Jurgis Vaznelis, Vitas Trampas sodina Marceliutę į motociklo priekabą, žada pavežioti.
Mindaugas Kundrotas UAZ 31512 (1989 m.) itin saugo. Ir ne todėl, kad jam sena technika patinka, bet kad tėtis, buvęs kolūkio pirmininkas, ja važinėjo. Benius Rūtelionis, kuris tokios šventės praleisti negalėjo, atvažiavo su 1970 metų „Mercedes 406“ sunkvežimiu, kuriuo ir šieną susiveža, ir malkas, o dar neseniai kaimynui ir nukultus grūdus į Šeštokų supirktuvę vežė. Šeimininkas juokiasi, sako, gal rašyti ir nereiktų, bet jo buvo ir netekęs, mat vežė kontrabandą – cigaretes į Vokietiją, tai vokiečiai atėmė ir transporto priemonę, ir cigaretes. „Mašiną grąžino, o cigarečių – ne. Gal surūkė?“ – šiandien kvatoja jis, o istorija jau tapo anekdotu. Tokių juokingų istorijų daug. Marijaus Bernatonio „Moskvičius“ – tai pirmasis jo pirktas automobilis. „Iš Maskvos parvaryta buvo. Tokioje visa mano klasė tilpdavo. 13 klasiokų į šokius nuveždavau. Dabar tai švariausia šeimos mašina“, – kvatoja Marijus. Jis – didelis senosios technikos entuziastas, turi ne vieną seną automobilį, restauruotą, tik pasuki užvedimo raktelį ir važiuoji. Tačiau pripažįsta, jog viso gyvenimo jam neužteks, kad viską, ką sumanęs, įgyvendintų. Parodoje ir mažytė mašinytė – „Fiat“. Net Marijus neatsispyrė norui prie jos nusifotografuoti. „Koks didelis aš ir kokia maža mašina“, – kvatoja jis.
Nostalgija praeičiai
Štai iš tolo akis traukė Nojaus Nikitino raudonas VAZ 2101 – žiguliukas, pagamintas 1976 metais. Vaikinas sako, kad dar galima surasti tokių automobilių, tačiau jie gali būti tokios blogos būklės, jog neįmanoma restauruoti. Neslepia, pomėgis restauruoti kone pusšimčio senumo automobilį, kad jis galėtų riedėti gatvėmis, nemenkai kainuoja. O štai Šventežerio ir Rudaminos parapijų klebonas Egidijus Juravičius, kaip pats sako, didelės parapijos klebonas, norėjęs pasirodyti – atvairavo baltą kaip gulbė amerikietišką automobilį. Jo brolis taip pat atvyko. „Šiandien laiko daugiau turiu, tai sėdau ir automobiliu atvažiavau. Brolis Amerikoje gyveno, tai daug jų prisiuntęs. Sako, kad tai jo pensija“, – juokiasi dvasininkas. Tačiau prisipažįsta, kad jo širdis atiduota motociklams. Tai gal jis ne tik sutuokti galįs, bet tokiu prabangiu amerikietišku automobiliu pavėžinti? E. Juravičius prisipažįsta, kad jo tėtis pavėžindavęs. Augustas Turevičius atvyko 1977 metų žiguliuku. Vaikinas atkreipia dėmesį į istorinius automobilio numerius. Tai Augusto šeimos automobilis. Jį vairavo tėtis, dabar tai Augusto nuosavybė. „Tai mano pirmasis automobilis. Juo išmokau vairuoti“, – sako vaikinas. Nieko daug ir nereikėję daryti, mat žiguliukas gerai užlaikytas. „Tik perdažytas, blizgesio dėta“, – tarsteli. O štai „Volga“ GAZ 24“ (1983 m.) kaip didelis anų laikų ponas atvyko Saulius Tumšys iš Majamio, bet tuoj patikslina, kad taip suvalkiečiai Marijampolę vadina. Ant „Volgos“ uždėti aukso žiedai – taip anuomet jaunieji tuoktis važiuodavo. Šeimininkas sako, kad automobilis buvęs geros būklės, tad restauruotas tik simboliškai.
Gesta Čerkauskaitė iš Lazdijų sako, kad tokių 1969 metų „vabalų“ – „Volkswagen“ markės automobilių – daug kas turi, tik nelabai kas parduoda. Tai jos išeiginė mašina, ja važiuoja tik į šventes. Ant automobilio, kaip dera, pritvirtintas jos senelių lagaminas. Kai keliauja, susikrauna daiktus. Paklausta, ar brangiai kainavo šis malonumas, sako, kad ne pinigai svarbiausi, svarbiau – geros emocijos. Egidijaus Šuminsko automobiliukas labiausia tinka vestuvėms, fotosesijoms, išvykoms į paradus ir šventes. Jį tėčiui išrinko sūnus, o žmona Lena Šuminskė palaikė idėją. „Buvęs šeimininkas pardavė tik todėl, kad žinojo, jog patenka į geras rankas, bus prižiūrėtas. Pasitikėjo mumis“, – prasitaria Lena. Kęstutis Paulavičius iš Marijampolės neslepia nusipirkęs „Audi 80“ (1984 m.) už 400 eurų ir iš Panevėžio parsivaręs.
Seni traktoriai važiuoja
Ramūnas Pečiukonis iš Veisiejų atvarė parodyti savo uošvio iš Vokietijos nupirktą traktorių – „Deutz D 25“, kuris pagamintas 1955 metais. Tai uošvio dovana žentui. Uošvis Vokietijoje turi dar vieną 1959 metų gamybos traktorių, tik ar jis kada nors atsidurs Veisiejuose, kol kas nežinia. 1955 metų traktorius puikiausiai važiuoja. Tą šeimininkas pademonstravo šventėje. Traktorius draustas, turi techninės priežiūros dokumentus. Ramūnas juo vis pavažiuoja, mat nenori, kad užsistovėtų. Parduoti nežada.
Tuoj vyrai neša dyzelinio kuro ir bando užkurti a. a. Petro Karvelio iš Šeštokų sukonstruotą traktorių. Jį prižiūrintis Gintas Janulevičius sako, kad kasmet užkuria, juo pjauna malkas – diskinį pjūklą traktorius suka. Tik šis senučiukas traktorius, kuriuo anuomet Petras ir arė, ir akėjo, dabar į šventę atkeliavo ant tralo. O kur technika, ten ir kalvis reikalingas: jaunasis kalvis Tautvydas Želionis iš Skaistučių kaimo demonstravo savo amatą.
Gintas Klimas iš Rudaminos, kurio žemėje ir vyko šventė, aprodo dirbtuves, kuriose, kaip pats sako, ne itin daug laiko praleidžia, mat vasarą ūkininkauja, dar tvarko 5 sodybas: savo ir žmonos tėvų, o žiemą dirbtuvėse juk šalta. Tiesa, ką kita sako žmona Danguolė. Ji tvirtina, kad vyras dirbtuvėse, ko gero, ir apsigyventų, jei namo ši nešauktų. Tačiau jo dirbtuvėse – tvarkinga, švaru, net sofutė užtiesta dailiu apklotu. „O neseniai ji detalėmis buvo užkrauta“, – juokiasi meistras. Jam alytiškiai žada atvežti lenteles, kokios anksčiau būdavo dirbtuvėse iškabintos, informuojančios, įspėjančios. Čia yra visos technikos remontui reikalingos staklės, įrankiai. Restauruoja Gintas ir savo, ir kitų techniką. „Mano ūkyje iki šios dienos yra 20 burzgiančių“, – sako jis. Toks jau jis, nieko neišmesdavo, kaupdavo ir štai – susidarė nemenkas turtas, traktorių ir automobilių. Tačiau šia veikla rimčiau ėmė užsiimti tik prieš ketverius metus, per tą laiką vien tik 6–7 traktorius sutvarkęs. O kur dar jo restauruotas zaporožietis (1987 m.), kiti automobiliai! Rodo ir seną dviratį, kuris atradęs čia vietą, mopedus, motociklus. „Būna, kad neturime kokios detalės, tada stovi traktorius ir metus, ir du, kol gauname“, – pastebi meistras. Paklaustas, ar rankos labai kenčia, prisipažįsta, jog rankų remontuodamas nesusižaloja. Gintas Klimas norėtų kitais metais šventėje pademonstruoti, kad ir su sena technika galima kuo puikiausiai darbus dirbti. O visą savo burzgiančią techniką žada padovanoti anūkui Aleksui. „Visos viltys į anūką sudėtos“, – šypsosi laimingas senelis.
Buvo ir tokių, kurie skambino, kad negali dalyvauti šventėje, bet mielai parodytų savo techniką. „Paskambino žmogus iš Klaipėdos, kurį tik kartą gyvenime buvau matęs. Jis iš Lazdijų rajono traktorių pirko, jį restauravo, dabar sako, siųskite tralą, vežkitės parodyti“, – pasidžiaugia Marijus tokiu žmonių susidomėjimu.
Technikos gelbėtojai iš metalo laužo
Dar vienas šios šventės organizatorių – Žemaitkiemio kaimo bendruomenės narys, didelis senovinės technikos entuziastas Remigijus Radzevičius. „Tai liga“, – iškart pasako jis. Tvirtina, kad čia parodyta toli gražu ne viskas, ką jis ir jo kolegos sukaupę. Jis restauruoja ir traktorius, ir automobilius. „Tai iš metalo laužo išgelbėta technika. Viskas, kas atsirasdavo metalo lauže vertingesnio, atidėdavome į šalį, kainavo nebrangiai, tik restauravimas brangiai atsieina, ne per dieną viskas padaroma. Ne iš karto, tam prireikė 20 metų“, – teigia jis. Rodo savo techniką, kuri puikuojasi šventėje. Tai ir ekskavatorius, ir pirmas rusiškas guminiais ratais traktorius MTZ 2, bendros paskirties traktorius, vienas iš pirmųjų traktorių modelių Sovietų Sąjungoje su pneumatinėmis padangomis, gamintas nuo 1954 iki 1958 m. Galima pamatyti ir 1971 metų savaeigę mašiną. Paklaustas, ar ši technika padeda ūkyje, sako, kad ekskavatorius naudojamas pagal paskirtį. Jų garaže yra jo ir jo draugo Kęstučio Kazoko technikos nemenkas kiekis, visko Rudaminoje neparodė.
Kęstutis Kazokas, be kurio ši šventė, vargu, ar įsivaizduojama, restauruoja techniką jau du dešimtmečius. Dabar įvairios technikos garaže turi apie pora šimtų vienetų, o kokia vertė – net sunku pasakyti, nes vienam – tai itin vertinga, kitam – tik metalas. Ir nupirkti dar galima surasti, bet dažniau kolegos maino, parduoti ne viską gali, pirkėjų nėra daug. „Anksčiau į metalo laužą suplaukdavo gana įdomių egzempliorių. Juos palikdavome“, – pastebi jis. Paklaustas, kurie jam pačiam brangiausi, mieliausi širdžiai, sako, nenorintis kažko labai išskirti, nes visi savaip brangūs. Turi ir itin įdomių modelių, kurie Lietuvoje žinomi vos 4. „Prie kiekvieno eini, dirbi, kai jau atsibosta, palieki, eini prie kito“, – sako. Palikti ilgesniam laikui prireikia, kai detalių neturi, tačiau dabar pagal pavyzdį yra kas pagamina. „Tik viskam reikia pinigų, bet juk ne piniguose laimė“, – teigia jis, atrandantis pinigų savo hobiui. Kita vertus, tokia technika nėra eksploatuojama, todėl, galima sakyti, negenda, bet restauravimas – brangus malonumas. Kam atiteks visas tėčio turtas? Mano, kad sūnui, tačiau sūnus kol kas su žaislinėmis mašinėlėmis žaidžia.
O kokia šventė be muzikantų, kurie iš kaimyninės Lenkijos atvyko – Vidugirių kaimo kapela (vadovas Jurgis Vaznelis) , o prie jų prisijungė ir Vitas Trampas, Šeštokų kultūros namų kapelos „Griežlė“ vadovas. O išglostę, pasidžiaugę galinga technika, šventės svečiai galėjo sėsti į karietą, traukiamą žirgo, kurią vadeliojo jaunasis Nojus Pečiukonis.
Visiems renginio dalyviams įteiktos Žemaitkiemio kaimo bendruomenės padėkos ir sutarta vėl pasimatyti kitais metais Senosios technikos mylėtojų šventėje.