Lazdijų rajono savivaldybės tarybos politikai ne tik priiminėja mūsų krašto žmonėms svarbius sprendimus, bet ir turi įdomių bei prasmingų pomėgių.
Pasirodo, iš Veisiejų kilęs ir neseniai Lazdijų rajono savivaldybės tarybos nariu tapęs socialdemokratas Kęstutis Bartuškevičius yra ne tik politikas, bet ir Nacionalinės kategorijos futbolo teisėjas. Jaunas vyras jau ne vienerius metus teisėjauja Lietuvos Aukščiausiosios lygos futbolo varžybose, o kartais kviečiamas rezerviniu teisėju į tarptautines varžybas.
Apie šį pomėgį, meilę futbolui, norą Veisiejuose atgaivinti futbolą „Dzūkų žinios“ kalbasi su K. Bartuškevičiumi.
– Kas Jums yra futbolas, kada jis atsirado Jūsų gyvenime?
– Man futbolas visą laiką buvo daugiau nei žaidimas, meilė jam gimė Veisiejuose, kurią paskatino treneriai Teisutis ir Drąsutis Targauskai. Visą laiką man tai buvo daugiau vertybinis dalykas, nes futbolas yra komandinis sportas: atsakomybė ne tik už save, bet ir už draugus. Kartais sunkiomis akimirkomis turi vienas kitą palaikyti. Šis žaidimas labiau apie bendrystę ir vertybes, kurias man nuo vaikystės skiepijo mūsų treneriai, kurie akcentavo, jog pergalė visų pirma pasiekiama garbingai.
– Ar pats žaidėte futbolą?
– Taip, realiai nuo trečios klasės Veisiejuose pradėjau žaisti futbolą su vyresniais vaikais. Žaidžiau už Veisiejų „Dainavos“ komandą Alytaus apskrities pirmenybėse. Kai mokiausi dvyliktoje klasėje, Linas Masys davė užuominą, kad gal norėčiau pradėti teisėjauti. Prisimenu, kai su L. Masiu prie Liepų rato pasikalbėjome, tada supratau, kad futbolininku nebūsiu, bet noriu likti prie šios sporto šakos. Paprašiau jo, kad jis nuvežtų mane į teisėjų seminarus. Pradėjau po truputį teisėjauti, tada išvažiavau į Kauną studijuoti, o jau tada prasidėjo mano, kaip futbolo teisėjo, karjera.
– Kokios savybės reikalingos futbolo teisėjui?
– Jei kalbėtume apie charakterio savybes, tai reikalinga diplomatija, nes reikia aikštėje suvaldyti 22 žaidėjus, turinčius įvairias nuomones. Taip pat pasitikėjimas savimi, kad žinodamas teisingą sprendimą, visada sugebėtum jį pareikšti. Jei kalbėtume apie fizinius reikalavimus, tai mes, Aukščiausiosios lygos teisėjai, turime tris kartus per metus išlaikyti fizinio pasirengimo testus, atitinkančius europinius standartus, du kartus per metus laikome ir teorijos egzaminus. Jei nuolat nesportuosi, tai tų fizinio testų neišlaikysi – aš bent keturis kartus per savaitę sportuoju. Svarbiausia – bėgimas, nes suskaičiavau, jog per rungtynes vidutiniškai nubėgu apie 12 kilometrų.
– Kokia Jūsų teisėjo kategorija?
– Nacionalinė, Lietuvos standartais – tai aukščiausia kategorija, kitas etapas – Tarptautinė kategorija, kurią Lietuvoje turi tik trys aikštės teisėjai.
– Kokio rango varžybose galite teisėjauti?
– Aš galiu teisėjauti Lietuvos aukščiausiojoje lygoje ir galiu būti paskirtas kaip rezervinis teisėjas tarptautinėse rungtynėse. Buvau rrezervinis teisėjas, kai žaidė Vilniaus „Žalgirio“ ir Mančesterio „United“ jaunimas. Rezervinis teisėjas rūpinasi suolelių kontrole, keitimais, o jei kas nors atsitiktų aikštės teisėjams, turi būti pasirengęs juos pakeisti.
– Ko gero, teisėjo darbas nėra Jūsų pragyvenimo šaltinis? Kiek rungtynių tenka teisėjauti per sezoną?
– Lietuvoje mes neturime profesionalių futbolo teisėjų, mes visi esame futbolo entuziastai, tai yra labiau mūsų hobis, ne darbas. Pragyventi iš teisėjavimo Lietuvoje neįmanoma. O per sezoną Aukščiausioje lygoje tenka teisėjauti nuo 15 iki 20 rungtynių.
– Ar teko skirti aikštėje susimušusius žaidėjus, ar aistruoliai neskyrė teisėjui riebių epitetų, pavyzdžiui, „teisėją į muilą“?
– Visko būna. Praėjusį sezoną teisėjavau rungtynėse, kur žaidė Gargždų „Banga“ prieš Telšių „Džiugą“. Po rungtynių į mane iš tribūnų metė plastmasinį alaus bokaliuką. Rungtynių metu yra tekę skirti besistumdančius žaidėjus. Kartais po rungtynių tekdavo iš aikštės išeiti su apsaugininkų palyda.
Praėjusį savaitgalį žaidė Šiaulių ir Telšių komandos, „Džiugas“ laimėjo, bet mane sirgaliai išvadino „vištos vyru“. Buvo juokinga. Po rungtynių paprašiau „Džiugo“ komandos trenerio, kad jis fanams pasakytų, kad aš nei gaidys, nei dar kas nors.
– Kokias prisimenate sunkiausias rungtynes savo praktikoje?
– Kiekvienos rungtynės nėra lengvos. Šiemet teko didelė atsakomybė teisėjauti Lietuvos futbolo taurės pusfinalyje, tai buvo įsimintinas darbas, nes rungtynės vyko S. Dariaus ir S. Girėno stadione, ten ir žiūrovų buvo per 6 tūkstančius. Pusfinalio dalyviams tai buvo labai svarbios varžybos, teko būti labai atidžiam.
Šį sezoną teko garbė dalyvauti Konferencijų lygos rungtynėse Šiaurės Airijoje, buvau rezervinis teisėjas. Rungtynės buvo sudėtingos, nes ten buvo daug spręstinų momentų, o po rungtynių kilo masinės muštynės, pasibaigus rungtynėms skirtam laikui, mušėsi abi komandos, teko padėti aikštės teisėjams, neturėjome progos prarasti dėmesio koncentracijos.
– Ar daug kartų raudoną kortelę esate parodęs?
– Praėjusį šeštadienį teko parodyti tokią kortelę. Bet futbolas ir yra toks žaidimas – jei šiurkštus pažeidimas, kortelę reikia rodyti. Nesu tas, kuris kortelėmis švaistausi, bet, esant reikalui, parodau.
– Ar teisėjavimas atima visą Jūsų laisvalaikį?
– Yra užkietėję žvejai, medžiotojai, kurie, turėdami laisvo laiko, važiuoja prie ežerų, į miškus, tai aš, turėdamas laisvo laiko, visada važiuoju į stadioną.
– Lietuvos futbolą visi kritikuoja. Kokią matote Lietuvos futbolo perspektyvą?
– Nuklysiu šiek tiek į politiką, bet manau, kad reikia sportui skirti didesnį dėmesį. Šiuo metu futbolas žaidžiamas Lietuvoje septynis mėnesius, o likusius penkis mėnesius visi užsidaro mažose patalpose, neturi galimybės normaliai treniruotis, nes mes neturime infrastruktūros, kad galėtume ištisus metus visaverčiai treniruotis, tobulėti. Norint patekti į Aukščiausiąją lygą, reikia kažkur treniruotis, tobulėti. Vaikams nėra užtikrinamos futbolo treniruočių sąlygos, trūksta uždarų patalpų. Futbolo federacijos prezidentas pasakojo, jog pagal UEFA atliktą tyrimą, norint Vilniuje patenkinti futbolą norinčių žaisti vaikų poreikius, reiktų pastatyti bent dešimt uždarų maniežų.
– Jūsų vaikystės laikais Veisiejai garsėjo futbolo pasiekimais. Kokias matote Lazdijų krašto futbolo perspektyvas?
– Mano mokykliniais laikais Lazdijuose dominavo krepšinis, tinklinis, o Veisiejuose – futbolas. Žinau, kad yra tam tikrų problemų su futbolo aikštėmis Veisiejuose, parke nėra tinkamos aikštės. Žinau, kad Teisutis ir toliau treniruoja vaikus, o viena mergaitė iš mūsų krašto jau žaidžia futbolą Vilniaus komandoje. Manau, kad geriems rezultatams trūksta infrastruktūros ir entuziazmo. Mano lūkestis – atidarius Lazdijuose sporto centrą, mes galėsime dairytis naujų projektų futbolo plėtrai. Žinau, kad Veisiejuose galima padaryti dirbtinės dangos futbolo aikštę. Labai norėčiau Veisiejuose atgaivinti futbolo mylėtojų širdis.